Eugenijus Ignatavičius

Gimė 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvio k.,(dab. Paišlynio, Jurbarko r.) Šimkaičių vlsč., Raseinių apskr. Rašytojas, dramaturgas, vertėjas. 1945-1953 m. mokėsi Vadžgirio (Jurbarko r.) aštuonmetėje mokykloje, Raseinių vidurinėje mokykloje. 1953 m. suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas 10 metų. Kalėjo Kuibyševo srities ir Stavropolio r. lageriuose. Po 2 metų paleistas. 1956-1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete, 1971-1973 m. – Gorkio pasaulinės literatūros instituto Maskvoje Aukštuosius literatūros kursus. 1960-1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje, 1964-1967 m. – savaitraštyje „Literatūra ir menas", 1967-1971 m. – Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje. 1973-1980 m. – Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjas. 1980-1984 m. dirbo Teatro draugijoje, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. 1991-1993 m. buvo Kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovas. 1994-1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyr. redaktorius. Nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. E. Ignatavičiaus kūrybos pagrindinė tematika – pokario ir vėlesnių metų Lietuvos kaimas, jo žmonių likimai. Būdinga spalvingi valstiečių paveikslai, realistiškas pasakojimas, sodri leksika. E. Ignatavičius įvertintas dviem Boriso Dauguviečio premijomis už vienaveiksmes pjeses liaudies teatrams ir už pjeses lėlių teatrams.1985 m. įteikta Žemaitės literatūrinė premija už novelių rinkinį „Ir namų amžinoji šviesa" ir 2005 m. „Obelis katedros aikštėje". 2006 metais gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, o 2007 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius. Mirė 2020 m. gegužės 16 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.