Biografija

Poetas Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Teodoras Martinaitis

(1936-2013)

Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių r., Paserbenčio k. Mokėsi Paserbenčio, Mikšynės, Polimų pradinėse mokyklose, Raseinių gimnazijoje, Gervinės septynmetėje mokykloje.

1956 m. Baigė Kauno politechnikumą, kuriame įgijo ryšininko profesiją. Dirbo Raseinių r. ryšių kontoroje, vėliau rajono laikraštyje, iš kur buvo paimtas į sovietinę armiją.

1964 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.

Dirbo įvairiuose periodiniuose leidiniuose, Rašytojų sąjungoje kaip poezijos konsultantas.

Nuo 1980 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, docentas. Čia dėstė tautosaką, skaitė paskaitas apie poeziją, vadovavo seminarams ir jų darbams, tautosakos praktikoms, dirbo su jaunaisiais literatais.

Savo kūrybą pradėjo skelbti 1955 m. Išleista per 30 jo poezijos, eseistikos knygų, poezijos vertimų, daug publikacijų periodinėje spaudoje, ypač prasidėjus Atgimimui.

M. Martinaičio kūryba publikuota lenkų, prancūzų, norvegų, švedų, estų, rusų, latvių, ukrainiečių, bulgarų kalbomis. Į kitas kalbas daugiausiai išversta „Kukučio baladžių".

Savo kūrybą M. Martinaitis yra pristatęs ne vienoje užsienio šalyje: dalyvavo knygų mugėse, konferencijose, rengė autorinius kūrybos vakarus.

M. Martinaitis buvo aktyvus visuomenės veikėjas: Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narys, šio judėjimo SSSR liaudies deputatas Maskvoje, kai buvo siekiama išsivaduoti iš SSSR priklausomybės. Atgavus nepriklausomybę pirmininkavo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui, buvo vienas iš Baltijos Asamblėjos premijų steigėjų ir kurį laiką pirmininkavo šiam komitetui. Jis - vienas iš Lietuvos Kultūros fondo steigėjų (1987) bei narys, vienas iš Valdovų rūmų fondo steigėjų. Buvo Etninės kultūros globos tarybos, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos, kultūros ir meno draugijų narys.

Apdovanotas Gedimino ordinu bei kitais pasižymėjo ženklais už dalyvavimą Sąjūdyje bei kūrybą. 2010 m. Raseinių rajono Savivaldybės tarybos sprendimu M. Marcelijui suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas. 2014 m. Raseinių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Marcelijaus Martinaičio vardas.

Apdovanojimai: 1955 m. P. Širvio premija už rinkinį „Atmintys"; 1975 m. Poezijos pavasario laureatas; 1984 m. suteikta valstybinė premija už rinkinį „Toli nuo rugių"; 1998 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija, Jotvingių premija už rinktinę „Sugrįžimai"; 2005 m. Vilniaus klubo televizijos literatūrinė premija už knygą „K. B. Įtariamas"; 2007 m. Baltijos Asamblėjos premija už knygas „K. B. Įtariamas" ir „Tylintys tekstai"; knyga „Mes gyvenome" pelnė keletą premijų – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ji pripažinta kūrybiškiausia knyga (2009), skaitytojų išrinkta Metų knyga (2010), pelnė Žemaitės (2010), Juozo Paukštelio (2011) premijas. Buvo premijuotos ir kai kurios ankstyvosios publikacijos.

M. Martinaičio žmona – menotyrininkė Gražina Martinaitienė. Užaugino dukrą Eglę. Yra keturi vaikaičiai ir du provaikaičiai. Brolis Algirdas Martinaitis - lietuvių kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas.

Mirė 2013 m. balandžio 5 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.