Literatų klubas "Dubysa"

literatų emblema

1982 m. Raseinių rajono centrinės bibliotekos direktorės Gražinos Janonienės iniciatyva aštuoni pradedantys kurti poetai ir prozininkai, savo kūrybą spausdinę rajono ir respublikos spaudoje, susibūrė į jaunųjų literatų klubą. 1984 m. šis jau 26 rajono jaunuosius literatus vienijęs sambūris pasivadino klubu „Knyga ir kūryba", vėliau – „Mūza",„Dubysos aidai". Nuo 1993 m. galutinai nuspręsta klubą pavadinti „Dubysa" – didžiausios per Raseinių kraštą tekančios upės vardu. Pirmuoju literatų klubo pirmininku išrinktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Šulskis1990 m. pirmininke tapo literatė Danguolė Marija Peckuvienė, sėkmingai vadovaujanti klubui jau 23-ejus metus. Šiuo metu „Dubysos" veikloje aktyviai dalyvauja 18 literatų.

Raseiniškiai su savo literatų kūryba susipažįsta ne tik rajoninių, bet ir respublikos laikraščių puslapiuose, teminiuose rinkiniuose. Poezijos mylėtojai, norintys išgirsti naujų poezijos posmų skambesį, susipažinti su išleistomis naujausiomis literatų poezijos ir prozos knygomis, kasmet kviečiami į Pasandravį ar Bernotus, vietas, kurios mena didįjį mūsų tautos dainių Maironį. Čia rengiamos tradicinės „Poezijos pavasarėlio" šventės, tarsi apvainikuoja per metus subrandintus kūrybos vaisius, Maironio gimtinės dvasia įkvepia naujiems sumanymams, suteikia dvasinių jėgų.

 Kiekvienais metais į pavasarėlį atvyksta gausus būrys svečių – Jonavos, Kelmės, Kaišiadorių, Kauno, Utenos, Rokiškio, Jurbarko, Tauragės, Molėtų, kitų rajonų literatų. Ypač šilti santykiai užsimezgė su Šiaulių miesto literatų klubu „Verdenė". Literatų klubas „Dubysa" nėra užsidaręs tik Raseinių rajono sienose, kasmet rengiama daug literatūrinių vakarų, susitikimų su kitų rajonų literatų klubais.

 Per 30 klubo gyvavimo metų ne vienas literatas išleido autorines knygas, savo kūrinius išspausdino įvairiuose rinkiniuose. Deja, buvo ir skausmingų akimirkų. Per paskutinį dešimtmetį atsisveikinta su Anapilin išėjusiais Raseinių krašto literatūrinių tradicijų puoselėtojais Ona Šulskiene – Pocevičiūte (2004), Kazimiera Smilgevičiene – Pečiulyte (2008), Kęstučiu (Kostu Algirdu) Astrausku (2011), Steponu Milteniu (2013).


KĘSTUTIS (KOSTAS ALGIRDAS) ASTRAUSKAS
KĘSTUTIS (KOSTAS ALGIRDAS) ASTRAUSKAS

KĘSTUTIS (KOSTAS ALGIRDAS) ASTRAUSKAS

(1944 09 15-2011 01 09)

K. A. Astrauskas gimė 1944 m. rugsėjo 15 d. dabartinės Betygalos seniūnijos Burbiškių kaime. Mokėsi Betygalos vidurinėje mokykloje, muzikos mokyklose. Baigė meno vadovų kursus. Kurį laiką dirbo žemės ūkyje, vadovavo Betygalos kultūros namams, vėliau – Jurbarko rajono „Šviesos" laikraščio redakcijoje korespondentu.

K. A. Astrauskas buvo poetinės sielos žmogus. Gal užburtas nuostabaus gimtųjų padubysių grožio jis dar ankstyvoje jaunystėje pajuto kūrėjo pradą, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Pirmieji jo eilėraščiai buvo išspausdinti dar besimokant vidurinėje mokykloje rajono spaudoje ir žurnale „Moksleivis", vėliau – solidžiuose žurnaluose „Nemunas", „Jaunimo gretos". Yra pelnęs šių žurnalų literatūrines premijas. Nemažas pluoštas jo eilėraščių buvo išspausdintas rajono literatų kūrybos almanache „Atminties žiedai".

Nuostabi poeto lyrika neliko nepastebėta kompozitorių. Žinomi estradinių dainų kūrėjai M. Novikas, V. Telksnys, M. Vaitkevičius, V. Baumilas, J. Siurbis, M. Žalneravičius, A. Jagelavičius ir kt. pagal K. Astrausko tekstus yra parašę daugiau kaip 50 dainų. Populiariausios iš jų: „Parnešt saulėtekio einu", „Nemuno vingiai", „Atminimai", „Širdžiai reikia širdies", „Lakštingalų naktis", „Kam tikėjau", „Paprastoji pienė" ir kt. skamba ir dabar.

Kęstutis Astrauskas buvo be galo darbštus, daug rašė. Dalis jo eilėraščių, satyrinių epigramų, straipsnių buvo išspausdinta periodikoje. Bet didžioji jo eilėraščių dalis liko gulėti stalčiuose. Tai todėl, kad Kęstutis buvo labai kuklus žmogus ir jam buvo svetima prašyti, ieškoti paramos bent vienai poezijos knygai išleisti. O tokių knygų galėjo išeiti kelios!

 

PETRAS BAUŽYS
PETRAS BAUŽYS

Aš – Petras Baužys. Abu šie tapatybės dėmenys verti dėmesio. Pirmiausia Kretingos rajono Plokščių kaime, kur aš gimiau, Petrų nebuvo. Kas nutarė mane pakrikštyti Petru, nežinau. Vis tiek jam ačiū. Mat šio vardo kilmė prasminga – graikiškai „petros" – uola, akmuo, vadinasi, tvirtumo, pastovumo simbolis. Be abejo, šis vardas į Lietuvą atkeliavo kartu su 1387 m. Aukštaitijos arba 1415 m. Žemaitijos krikštu. Bet Petras – ne tik vardas. Labai daug su šiuo vardu susijusių pavardžių (apie 245). Vien Petrauskų Lietuvoje maždaug 1200 šeimų. Petraičių – daugiau kaip 500... ir t.t. Turime nemažai žymių žmonių Petrų – rašytojus Cvirką, Vaičiūną, Skodžių, Vasario 16 akto signatarą Klimą, skulptorių Rimšą, Smetonos laikų ministrus Vileišį, Šniukštą, buvusį komunistų partijos pirmąjį sekretorių Griškevičių, Nepriklausomos Lietuvos kelių Seimų narį Gražulį, buvusį raseiniškį partizaną Bartkų, Kauno valstybinio choro dirigentą Bingelį...

Pavardė taip pat reikšminga. Didysis lietuvių kalbos žodynas rodo, kad baužys – tai ir beragis gyvulys, ir kas plikai nukirptas... Yra priežodis: galva baužyn, senis durnyn... Daiktavardis baužas – baidyklė, baubas, šmėkla. Būdvardis baužas – beragis, plikas, plikakatis. Yra gyvas gražus veiksmažodis – baužinėti, kuris reiškia lauminėti, užrištom akim gaudyti.

Tačiau mano tėvų aplinkoje nė vienas iš tų žodžių nebuvo vartojamas...

Telefonų katalogai rodo, kad Baužių Lietuvoje nedaug – vos 46 pavardės (Baužienių keliskart daugiau, bet Baužienė juk ir Baužos, ir Baužės žmona). O vardu Petras, be manęs, dar vienas Baužys gyvena Grūšlaukėje, per 5 km nuo mano gimtinės Plokščių kaimo.

Mano tėvas Augustinas Baužys (1905-1983) buvo penktas tarp dešimties Jono ir Petronėlės Baužių vaikų. Jo tėvai mirė Pirmojo pasaulinio karo metais nuo vidurių šiltinės. Septyniolikmetis tėvas iki kariuomenės ir po jos bernavo pas ūkininkus. Bebernaudamas pas Plokščių kaimo ūkininką Šileiką, susipažino su kaimyno Kuso, taip pat ūkininko, dukra Valerija (1914-1995). „Slūžijantis vaikis" Augustinas Baužys ir ūkininkaitė Valiūnė Kusaitė buvo turtiškai nelygi, negarbinga pora: mama mane pagimdė net septyniolikos nesulaukusi, ir aš buvau pavainikis... Jiedu be iškilmių susituokė tik po pusmečio – tokia buvo garbingų ūkininkų rūstybė.

Mama buvo ketvirta tarp aštuonių brolių ir seserų Antano ir Teklės Kusų šeimoje. Tuo laiku ant jos pečių gulė visi pagrindiniai moteriški darbai: daržai, skalbimas, karvių melžimas, kiaulių šėrimas, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, bulviakasis...

Būdama nėščia, nesiguodė, nes nebuvo kam (jos Gustis dirbo Klaipėdoje prie uosto gilinimo), nedejavo, nesiskundė, nereikalavo jokių lengvatų – ėjo visur nevaroma, ūkio darbus dirbo kaip dirbusi, galbūt dar atkakliau, lyg norėdama tėvams – Papūniui ir Mamūnei – įrodyti, kad jos bėda yra tik jos bėda – jiems visiems (ir nepatenkintiems broliams) dėl to nepatogumų, darbų suvėlinimų, nuostolių nebus. Buvo jauna, sveika, vitališka, tad galėjo daugiau. Viena, žinoma, paverkdavo, bet ne vien iš nuovargio. Gal labiau dėl vaizduotės strigimo, kas bus apytikriai rugpjūčio pabaigojė ar rugsėjo pradžioje. Apie tai galvojo ne tik ji, bet ir Mamūnė, kuri kartais iš nevilties apkabindavo dienugalę dukterį, ir abi supratingai paašarodavo...

Gimiau aš 1931 metų rugpjūčio 29 dieną, pirmadienį.

Esąs toks numerologijos mokslas... Jo pradininkas – Pitagoras, kurie teigė, kad pasaulį ir Visatą valdo skaičiai, kad jie turi didesnių galių negu dievai ir valdovai.

Latvių numerologas Valdis Širmasis (Sirmais) teigia, kad gimimo datoje esą užšifruoti žmogaus gabumai, galimybės, charakteris, gyvenimo tikslas ir kryptis. Kiekvienas iš mūsų turįs asmeninį skaičių, kuris trumpinimo būdu (sudedant iki vienaženklio) surandamas iš gimimo datos. Štai aš esu gimęs 1931-08-29 = 1+9+3+1+0+8+2+9; 3+3=6. Taigi mano asmeninis (gyvenimo kelio) skaičius yra šešetas! Jis reiškia apibrėžtas man tenkančias teigiamas ir neigiamas savybes. Susipažinęs su jomis, kraipiau galvą, kiek jos atitinka susiformavusias manąsias savybes... jeigu mūsų visų likimai sutelpa į skaičius nuo 1 iki 9 (su nedidelėmis išimtimis), tai kas devintas esame panašūs? Kažkaip abejotina.

Gimiau Kretingos rajono Plokščių kaime, priklausiusiame Darbėnų valsčiui, Grūšlaukės parapijai.

Iš gimtinės išsikraustėme 1939 metais į to paties Darbėnų valsčiaus Žiogelių kaimą, kuriame tėvai nusipirko 5 ha žemės su dviejų trobesių sodyba.

Be tėvų ir manęs, šeimoje buvo dar dvi jaunesnės seserys – Valerija ir Birutė.

Kartu su Birute dvejus metus mokėmės Darbėnų progimnazijoje, ketverius – Kretingos vidurinėje mokykloje, ji – dar ketverius Vilniaus pedagoginiame institute, aš – dar penkerius Vilniaus pedagoginiame universitete. Jos vienintelė darbovietė – Raseinių vidurinė mokykla, mano – to paties rajono Lyduvėnų vidurinė mokykla (direktoriavau), o nuo 1966 m. Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas" redakcija (ėjau redaktoriaus pavaduotojo pareigas). Likimo lemtis – su seserimi Birute vėl susidūrėme: nuo 1973 metų gavome butus tame pačiame daugiabutyje Pieninės g. Nr. 5.

Vilniaus universitete gavau filologo, lietuvių kalbos mokytojo kvalifikaciją, todėl dėsningai dešimt metų Lyduvėnų vidurinėje mokiau lietuvių kalbos, o Raseiniuose dvidešimt penkerius metus buvau persikvalifikavęs į žurnalistą, sulaukęs pensinio amžiaus – dar šešerius metus ėjau Raseinių rajono valdybos kalbos tvarkytojo pareigas.

Savo pirmosios knygos („Tik akimirkos", 2003 m.) „Curriculum vitae" klausiau savęs ir atsakiau: „Kas aš? Ogi žemaitis, nemokytų žemdirbių vaikas, pragyvenęs beveik tris XX a. kartas, kelis valstybės santvarkų perversmus: ginkluotą pogrindį, trėmimus, kolektyvizaciją, pagaliau krašto atsigavimą net tarybiniais metais, M. Gorbačiovo pertvarką, kuri Lietuvoje virto Atgimimo sąjūdžiu, galų gale nepriklausomybės atkūrimą, jos „spindesį ir skurdą"...

Mano gyvenime daug reiškė asmenybės. Toje pačioje „Curriculum vitae" parašiau, kad „Mano lietuvių kalbos ir literatūros pomėgį ir potraukį lėmė keturi Juozai: Genčų pradžios mokykloje – Juozas Jonkus, Darbėnų progimnazijoje – direktorius Juozas Kazlauskas, Kretingos vidurinėje mokykloje – mokytojas Juozas Tarvydas, Vilniaus valstybiniame universitete – profesorius Juozas Balčikonis".

Visi mano mokytojai lituanistai į akis sakė, kad būsiu rašytojas. Tačiau pirmosios mano knygos nė vienas iš jų nesulaukė... Tarp asmenybių, turėjusių įtakos mano literatūrinio skonio formavimuisi, matau pirmiausia savo dėdę kunigą Joną Kusą, kurio visas knygas iš Plokščių pamažu parsivežiau į Žiogelius ir studijavau, studijavau... Dar ir dabar kai kurias tebeturiu, nors, kraustantis iš vietos į vietą, visur kažkiek sukauptų knygų pasilieka...

Turiningos literatūrinės praeities, aukštos kultūros ir labai plačių užmojų, nežiūrint asmeninės bibliotekos nuostolių dėl klaikios tremties, buvo mokytojas Juozas Tarvydas. Jo globojamas aš vadovavau Kretingos vidurinės mokyklos literatams, iš kurių poetas Stasys Valys vėliau baigė Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, tačiau Vilniuje įstrigo į kabinetinę žurnalistiką ir nė vieno eilėraščių rinkinio neišleido...

Su mokytoju Juozu Tarvydu (1900-1973) susirašinėjome ir susitikinėjome iki jo amžiaus galo. Ant jo kapo paminklo naujosiose Kretingos kapinėse užrašyta: „Tu mokei gerbti ir mylėti žmogų".

Kaip žurnalistai įvairiuose kursuose, seminaruose, poilsio stovyklose susidraugavome su Juozu Andriuškevičiumi iš Marijampolės. Žinojau, kad jis pažįstamas su daugeliu rašytojų, kad dar mano studijų laikais jau buvo išleidęs eilėraščių rinkinuką „Taikos balsai". Ilgą laiką vadavosi iš insulto replių. Nepriklausomybės metais, rėmėjų padedamas, išleido keletą eilėraščių rinkinių bei atsiminimų knygelę „Gyvenimo džiaugsmas". Mudu susirašinėjome, gvildenome literatūros problemas. Prikibo, kad ir aš galįs išleisti apsakymų rinktinę. Jis mano pastangomis džiaugėsi iki 2006 metų, savo lentynoje susirikiavęs manąsias „Tik akimirkas", „Brakonierius", apysaką „Meilė – kaip upė"... Parašiau „Pro memoria" jam „Gairių" žurnale.

Darbas redakcijoje – galimybė spausdintis. Taip rinkosi apsakymai. Bet rimtai grožinei kūrybai atsidėjau, kai išėjau į pensiją. Tiesa, dar šešerius metus dirbau kalbos tvarkytoju, bet tas darbas netrukdė miklinti plunksną. Netrukdė ir mano įsteigtas Lietuvos kalbos draugijos Raseinių skyrius, kurio pirmininku tebesu, dargi LKD VII suvažiavime išrinktas Garbės nariu.

Dirbdamas redakcijoje, dešimtmetį globojau rajono literatus, rengiau literatūrinius puslapius, susirinkimus.

Nuoseklūs mano kūrybos žanrai, nes pradėjau nuo mažiausios apimties apsakymėlių, novelių. Pamėginau pjesių žanrą – parašiau net keturias („Bedarbiai", „Čia ir dabar", „Pro pecunia arba Už pinigus" ir „Brakonieriai"). Pastaroji įdėta apsakymų ir literatūrinės publicistikos rinkinyje „Brakonieriai" (2005 m.). Pjesės – tai dialogai. Kas gerai valdo dialogą, tam įveikiami visi prozos žanrai. Ryžausi parašyti apysaką iš mokytojo gyvenimo. Tokia apysaka „Meilė – kaip upė" išėjo 2006 m. Tada pabandžiau įveikti aukščiausią pakopą – romaną. 2007 m. išleidau pirmą dalį, pavadintą „Tais nemeilės metais", 2008 m. planavau išleisti antrą dalį „Kerštas", tačiau sutikau patį dosniausią rėmėją iš kelių dešimčių – verslininką Valdemarą Jaciką, kuris suprato mano norą sudėti abi dalis į vieną knygą nauju pavadinimu „Kerštų laikai"... Šis romanas išėjo 2008 m. kelių tūkstančių egz. tiražu. Jame vaizduojamas vieno Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimas per pirmuosius du dešimtmečius po karo...

Jau turiu penkias knygas, arba 1335 puslapius spausdintos prozos. Visas jas išleido „Gairių" leidykla Vilniuje. Tikriausiai pusę jų esu išdalinęs, nes leidyklos išlaidos niekada savileidininkams negrįžta. Dėl to labai gerbiu nuoširdžius rėmėjus, kaip raseiniškius Valdemarą Jaciką, Julių Daugialą, Romaldą Zubielą, kretingiškį Valerijoną Kubilių ir daugelį kitų.

Tarp asmenybių, padėjusių leisti knygą po knygos, vertas pagerbimo „Gairių" leidyklos techninis redaktorius Vaclovas Paulauskas, rašytojas ir vertėjas, subtilus literatūros žinovas ir vertintojas, gimęs Kelmės rajono Žilaičių kaime.

2010-aisiais metais parašiau stambią atsiminimų knygą „Asmenybių šešėly". Tam pačiam V. Paulauskui pasiguodžiau, kad neturėsiu skaitytojų, nes esu provincijos pensininkas, jei pavyktų tuos atsiminimus išleist... Jis nuramino, kad svarbiausia, kas ir kaip atsiminimus rašo. Jei rašytojas – bus įdomūs ir skaitomi. Vadinasi, šitaip galima pasitikrinti, ar esu rašytojas?!.

IRENA BULOTIENĖ
IRENA BULOTIENĖ

Mano gimtinė Raseinių rajonas, Beržytės kaimas. Kai gimiau buvo 1937 m. rugsėjis. Vaikystės takai skurdu nužymėti, šeima didelė, žemės nedaug, bet daug džiaugsmo teikė pirmieji pavasario saulės spinduliai bešildantys mūsų mažas kojeles prie pietinių namelio pamatų. Meilę knygai, grožio troškimą įkvėpė tėvai. Beraštė mama, sumigdžiusi skaitydavo Žemaitę, tėtis klausydavo ausinio radijo aparato žinių ir pasakodavo mums pasaulio naujienas.

Baigusi Perkūniškės pradinės mokyklos keturias klases, įstojau į tuometinę Raseinių gimnaziją, vėliau perorganizuotą į vidurinę mokyklą. Baigus ją, toliau kelias nuvedė į Šiaulių pedagoginį institutą, kurį baigusi, daugiausia pedagoginio darbo metų praleidau Raseinių vidurinėje mokykloje, dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą, ugdydama jaunuosius literatus.

Šioje mokykloje gimė ir mano pirmieji eilėraščiai, kuriuos skaitydavo klasės draugai, juos recenzavo mokytoja A. Lazdauskienė.

Taip visą gyvenimą ir nesiskiriu su eiliuotu žodžiu. Savo eilių knygelės neišleidau ir nežinau, ar tai kada nors bus. Kūryba spausdinta daug kur: vietos literatų almanachuose, respublikiniuose leidiniuose. Rašiau recenzijas apie kolegų literatų kūrybą, pristatinėjau jų knygas. Tai džiugina, jaučiuosi reikalinga.

Eiliuosiu, kol gyvensiu. Tai užpildo vienatvės dienas, paguodžia eilės sunkią valandą, džiugina džiaugsmo akimirką, pakylėja virš kasdienybės.

 

VLADAS DANUSAS

VLADAS DANUSASGimiau 1941 m. sausio 22 d. tarp Girkalnio ir Kalnujų esančiame Trakučių kaime. Dabar to kaimo neliko, tik lygumos, pasitinkančios saulę rytais ir atsisveikinančios vakarais. Tiek daug erdvės, telpančios tarp Girkalnio ir Kalnujų kalvų esančiame plote.

Mokiausi Žagarės kaimo pradžios mokykloje, Girkalnyje, Raseiniuose. Vidurinę baigiau 1957 m., o 1961 įstojau į LŽŪA neakivaizdinį miškininkystės fakultetą. Nuo 1963 m. iki 1998 m. dirbau Raseinių miškų urėdijos Pikčiūnų girininkijoje meistru, techniku, girininko padėjėju, eiguliu.

Su žmona Felicija užauginome du vaikus: sūnų Gintą ir dukrą Dalią.

Rašyti eilėraščius pradėjau jaunystėje. Mano eilėraščiai spausdinami rajoninio laikraščio „Naujas rytas" „Literatūriniame puslapyje", rajono literatų kūrybos almanache „Atminties žiedai". 2005 m. išleista pirmoji mano eilėraščių knygelė „Gimtinės vėjas". Antroji „Šalia ošiančio šilo" – 2006 m., o 2012 m. išleista trečioji poezijos knygelė „Gyvenimas – lyg mitas".

Mano mūzos šviesa man kužda taip: „Sunkaus gyvenimo šviesa, padėki mums, padėki prikelti savo širdyse Tiesos ir Gėrio siekį".

NIJOLĖ JASAITYTĖ-KAVALIAUSKIENĖ

NIJOLĖ JASAITYTĖ-KAVALIAUSKIENĖPasaulį išvydau 1950 metais gegužės 19 dieną netoli mūsų dainiaus Maironio gimtinės Raseinių rajone, Suskaičių kaime. Iki penkerių augau vienkiemyje, šalia ošiančio miško ir gražaus Liolingos upelio. Čia tėvai su visa šeima slapstėsi nuo tremties į Sibirą.

Mama – Elena Samuilytė gimė JAV, Čikagoje. Jos du broliai ir sesuo liko gyventi Čikagoje. Ten sukūrė šeimas. Dabar jau mirę, ten ir palaidoti. Mamytę 7-erių metų tėvai parsivežė į Lietuvą. Buvo labai darbšti: audė, verpė, padėjo tėvams ūkio darbus nudirbti. Prieš mirtį tėvelis Pranas Samuilis jai išrinko vyrą Praną Jasaitį, kilusį iš Kelmės rajono, Laukių kaimo. Iš savo tėvų mama paveldėjo 33 ha žemės. Tėvai liko gyventi senelių ūkyje, Kelmės rajone, Gaurylių kaime.

Šeimoje aš buvau jauniausia. Be manęs tėvai užaugino tris seseris. Seneliai, tėvai ir vyriausioji sesuo palaidoti Liolių kapinėse (Kelmės r.). Tėvelio tėvai ir brolis Antanas, kuris daug metų praleido tremtyje, palaidoti Kelmės kapinėse.

Atsimenu trobą. Joje mes laikinai slapstėmės nuo išbuožinimo. Ji buvo ilga, išklijuota laikraščiais. Vaikystėje buvau nedrąsi, tyli, paklusni mergaitė su plačiu šilkiniu kaspinu, pūpsančiu plaukuose. Avėdavau kaliošiukus, kuriuos vadindavau „čiokais". Kaip ir dauguma mano kartos vaikų, žaislų daug neturėjau. Ilgai žaidžiau ir saugojau lėlę bei sviedinuką, kurį vadinau „bolike". Bijodavau „bobų". Užsukus į namus tolimai kaimynei, bėgdavau slėptis. Žaisdavau viena: gydydavau kates, lesindavau žąsiukus, ančiukus, dėliodavau šeimos nuotraukas, kurios buvo laikomos mamos sename rankinuke. Čia buvo laikomi įvairūs dokumentai, tėvų žemės planas.

Šiek tiek prisimenu saulės užtemimą: baubė karvės, bliovė avys, kudakavo vištos, giedojo gaidys ir staugė šuo Alkis. Namuose tvyrojo baimė ir kažkoks nerimas, staiga pasidarė tamsu, bet ta tamsa buvo keista. Ji turėjo gelsvą atspalvį.

1955 metais grįžome į tikruosius tėvų namus – Kelmės rajoną, Gaurylių kaimą. Gerai prisimenu ilgą kelionę rogėmis. Buvo kovo mėnuo, daug sniego, šalo. Aš buvau apmuturiuota didžiule languota skara. Važiavome per Lyduvėnų tiltą. Tėviškėje gyveno kiti žmonės. Buvo daug vargo, kol tėvai atgavo teisę į savo namus. Troba buvo didelė, stogas dengtas šiaudais, su langinėmis. Sodybą supo dideli, dar senelių sodinti klevai, sodas, kuriame augo obelys, vyšnios, trešnės, daug agrastų, serbentų. Po langais mamos puoselėjamas gėlių darželis, apdėtas baltais dažytais akmenėliais. Ties įėjimu į trobą gulėjo didžiulis akmuo. Namas stovėjo šalia kelio. Čia atsikėlusi, aš pirmą kartą pamačiau važiuojančią mašiną. Netoliese – kryžkelė. Ten anksčiau stovėjo kryžius. Už kryžkelės driekėsi tėvų žemės laukai, ąžuolynas, durpynas. Nuo mūsų namų vienas kelias veda į Jogeliškės kaimą, kuriame buvo mano pradinė mokykla. Kitas kelias – į Šlyžiškės kaimą. Ten ir dabar yra sentikių kapai, cerkvė, gyvena popas. Kelias į dešinę veda į Liolius, kur baigiau aštuonmetę mokyklą. Lioliai – gražus miestelis. Yra medinė bažnyčia su varpine, kapinės, senelių namai, trys parduotuvės, kavinė, paštas, biblioteka, kultūros namai. Kelias į kairę – į Saudininkų, Maironių kaimus. Tuo keliu galima nuvažiuoti į Šiluvą, Tytuvėnus.

Mano vaikystė buvo labai graži, įdomi, pilna artimųjų meilės. Mėgau vaikščioti po mišką, rinkti uogas, grybus. Patiko jodinėti, žaisti su šunimi, gulėti pievoje ir stebėti debesis. Išmokau melžti karvę, plėšyti plunksnas.

Labiausiai traukė knygos, kurių pas tėvus buvo daug. Namuose išmokau rašyti, skaityti, pirmą ir antrą klases baigiau per vienerius metus. Pradinėje mokykloje buvau pirmūnė. Mano pirmoji mokytoja buvo Jankūnienė, gaila, vardo neatsimenu. Kai dar nemokėjau skaityti, tai pasiimdavau bet kokią knygą ar seserų dainų sąsiuvinį, iš kurio pati kurdavau ir visiems garsiai skaitydavau. Paklausta, kuo būsiu, atsakydavau, kad advokate. Advokate netapau, bet visuomet ginu bet kokį žmogų. Nesidomiu gandais, apkalbomis. Gyvenimas sudėtingas. Reikia įsigilinti į kiekvieną situaciją, ją suprasti. Žmonės negimsta blogais. Juos pakeičia aplinkybės.

Vaikystėje mėgau poeziją, pasakas. Patiko J. Janonio, E. Mieželaičio eilėraščiai. Vakarais prie žibalinės lempos sesuo garsiai, prieš miegą, skaitydavo Lazdynų Pelėdos apsakymus, mama pasakodavo apie karą. Eidavom žiūrėti kiną, kuris buvo rodomas kaimo daržinėje. Tėvelis veldavo veltinius, mėgo staliaus darbus. Atsimenu net drožlių, su kuriomis žaisdavau, kvapą. Turėjau tėvelio padarytas slides, rogutes.

Tėviškėj mano nyku:

dūmo kvapas jau ne tas,

arimuos tėvo žingsniai užversti,

takažolėm apžėlė takas,

senasis šulinys apako,

kažkas į kiemą privertė asfalto...

Pro langą žvilgčioja vaikystė,

elgetos drabužiais aprengta.

Baigus Liolių aštuonmetę mokyklą (auklėtoja J. Kudulienė) mokslą tęsiau Kelmės vidurinėje mokykloje (dabar J. Graičiūno gimnazija). Labiausiai patiko lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, fizika, chemija, astronomija. Nemėgau algebros, geometrijos. Manau, kad meilė vienam ar kitam dalykui daug kuo priklauso nuo mokytojo. Buvau pareiginga.

Dažnai sapnuoju savo vaikystės namus: jaučiu kaip šalna žnaibo basas kojas, geriu pavasario kvapą, matau tekančios saulės spindulius, girdžiu paukščių čiulbesį. Širdy gera, gera... Man kiekvienas prisilietimas prie vaikystės yra toks tyras ir šventas.

Vienas iš brangiausių vaikystės prisiminimų – duonos kepimas. Troba kvepia ajerais ir saldžiarūgščiu duonos raugu. Tėvelis neša malkas, kūrena krosnį, o mama triūsia prie duonkubilio. Ji ilgai minko, į prijuostę vis nusibraukia prakaitą, iš duonkubilio jau „lipa" duona. Mama atsineša ližę ir ant jos vieną po kito daro kepalus, iš šonų juos gerai išlygina ir apglaisto. Pirmąjį kepalą ženklina kryžiumi ir šnibžda: „Kasdieninės duonos duok mums šiandiena...". Paskutinį krosnyje patupdo pagranduką – „varnelę". Tai tešla aplipintas kiaušinis – su snapu ir uodegėle.

Ryškiausiai prisimenu nepakartojamą laukimą, kada iš krosnies ištrauks garuojančius duonos kepalus. Stalą mama uždengia namuose austa staltiese, pastato molinį ąsotį su ką tik pamelžtu pienu. Aš sėdžiu už stalo, kaip svarbiausia viešnia, ir laukiu...

Šiuose vaikystės vaizduose tiek daug šilumos, meilės, gyvenimo prasmės! Mama man atidavė tai su duonos rieke, „varnele". Nuo tų vis tolstančių dienų, man duona šventa.

Dabar mūsų kasdieninę perku parduotuvėje, turguje, ūkininkų centre. Ir tokios duonos (taip kvepiančios), kurią kepdavo mama, jau niekas niekada neiškeps.

*

Duonos riekėj

vaikystės atšvaitai...

Atodūsis.

*

Apkabinu žemę -

čia liko

vaikystės pėdos.

*

Atminimas

pražydo neužmirštuolėm

ant kapų.

*

Už obelų žiedų

slepiasi

vaikystės akys.

*

Iš vaikystės ateina Kalėdos,

verpia tylą naktis.

Krosnyje kepa žąsis.

1968 metais, baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą ( dabar aukštesnioji medicinos mokykla), įsigijau akušerės specialybę.

1987 metais neakivaizdiniu būdu baigiau K. Preikšo pedagoginį institutą, Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultetą (dabar KU). Įsigijau ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos ir psichologijos metodininkės ir dėstytojos specialybę. Domėjausi humanistine psichologija. Šiauliuose lankiau psichologinio praktinio bendravimo grupę, pagrįstą psichoanalize (vadovas R. Juškėnas).

1975 metais įsijungiau į tradicinę respublikinę medikų literatų šventę „Poezijos pavasaris". Esu V. Kudirkos medikų literatų draugijos narė. Dalyvauju Raseinių rajono literatų klubo „Dubysa" veikloje.

Nuo 1998 metų vaidinu Raseinių rajono kultūros centro mėgėjų teatre.

Dirbau medicininį, pedagoginį, žurnalistinį darbą. Dabar bendradarbiauju su Raseinių laikraščiu „Alio, Raseiniai". Rašau rašinius apie paprastus žmones, literatus, aptariu jų kūrybą.

Poezija, psichologija, teatras man padeda geriau suvokti savo esmę, suprasti, įsigilinti į kitus žmones. Visus patirtus jausmus paverčiu prisiminimais, kuriuos saugau slaptoje širdies kertelėje. Rašau vedina jausmo. Ieškau to, kas pažadina sielą, pakelia polėkiui.

Myliu gyvenimą, žmones. Kiekviena pragyventa sekundė nepasikartoja. Gyvenimas gražus, įdomus, spalvingas. Daug skaitau. Patinka gilintis, analizuoti, atkapstyti grūdą paprastuose dalykuose. Filosofinė mintis verčia mąstyti, tobulėti.

Patinka raiškiai, meniškai skaityti poeziją, prozą. 2004 metais buvau apdovanota Raseinių rajono kultūros centro padėka už dalyvavimą skaitovų šventėje-konkurse, skirtame kalbos ir knygos metams.

Kūrybos jėga – meilė. Tai subtilus, trapus, gilus jausmas. Meilės neįmanoma įrėminti, apvilkti įmantriais, puošniais drabužiais. Meilė nori laisvės kad pakiltų aukštai į dangų, virš debesų... Meilė stipri, kai ji nuoga ir paprasta. Ji beribė. Visus aplanko, tik nereikia jai užtrenkti duris. Viskas, kas gražu ir geriausia gyvenime ateina iš Meilės. Tik iš meilės gimsta eilėraštis, melodija, paveikslas, spektaklis... Su meile atliktas darbas skleidžia gerą energiją. Bet kokia mūsų mintis be jausmo yra negyva. Niekas iš mūsų nesame šiame pasaulyje atsitiktinai. Kiekvienas esame tam, kad atliktume mums skirtą misiją.

Baltos gėlės -

Šviesa.

..............

Nebeliko pavydo

Ir pykčio...

*

Atverk duris -

įeis ar išeis

viltis?

*

Židinyje radau viltį.

Apgaubiau skara.

Suliepsnojo.

Šilumos ir šviesos užteks

Rytdienai.

*

MONOLOGAS

Ar tikrai apkarto pasaulis?

Ar tikrai saldžiuosius

Gyvenimo šaltinius užplukdė

Sūrus Visatos vanduo?

Ar tikrai neįmanoma

Numalšinti troškulio?

Kur galia?

*

Kur sprendimas?

Dievo duotas ar išgalvotas?

Pačios sukurtas?

Kad klajočiau, kurčiau,

Kentėčiau, mylėčiau, ieškočiau

Ir laimėčiau

Pati savyje.

MINIATIŪROS

Dedu mintis

į didelį puodą.

Užkursiu ugnį,-

Alkanus pamaitinsiu.

*

Meilės žiedas

iš žiedlapių patirties:

gražus,

kvapus,

spalvingas.

*

Pagirdžiau sielą

garsų versmėje,

išeinu ieškoti

savojo šaltinio...

Mano kūryba skambėjo per Lietuvos radiją („Jaunimo bangoje"). Respublikiniuose medikų „Poezijos pavasariuose" esu pelniusi apdovanojimus: 1981 metais III laipsnio diplomą, 1982 metais „Taikos" prizą, 1983 metais atminimo diplomą už poetinio žodžio platinimą Joniškyje, 1984-2000 metais II laipsnio diplomus. Esu įtraukta į Vytauto Vanago sudarytą „Lietuvos rašytojų sąvadą" (1996 m.). Kūrybą galima paskaityti medikų literatų Poezijos pavasario almanache „Skrenda paukštė baltaplunksnė (1991 m., sudarytojas Eduardas Selelionis), Raseinių literatų rinkinyje „Atminties žiedai" (1994 m.), Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos almanachuose: „Ten sidabro vingy..." (2001, 2003, 2004, 2008, sudarytojas Vladas Buragas), žurnale „Sveikata" (2002, Nr. 8).

Užauginau sūnų Eriką, kuris yra profesionalus kariškis. Tris kartus dalyvavo Taikos palaikymo misijose: Kosove, Afganistane, Irake. Yra apdovanotas Lietuvos Respublikos ir NATO medaliais, padėkos raštais. Gyvena ir dirba Kaune.

Esu ištekėjusi. Vyras Ričardas myli knygas, domisi mano pomėgiais, visapusiškai palaiko.

Nuo 1983 metų gyvenu Raseiniuose.

Pamėgau miniatiūros žanrą. Tai trumpas minties blykstelėjimas, sušvitimas. Mintis plona ir trapi, kartais slypinti gelmėje, potekstėje. Ji reikalauja apnuogintos širdies, filosofinio savęs bei kitų suvokimo.

Rašau akrostichus savo artimiems žmonės, draugams, pažįstamiems.

Pirmą eilėraštį parašiau aštuntoje klasėje, per istorijos pamoką. Man rašymas – jausmas, konkretus mano pačios išgyvenimas, pajautimas, stebėjimas. Jis eilėraštyje gali būti išreikštas filosofiškai, psichologiškai arba tiesiogiai apnuogintas.

Patinka tyla. Kartais ji kalba. Myliu jūrą.

 

SOFIJA KVESELIENĖ - GRYGELYTĖ

SOFIJA KVESELIENĖ - GRYGELYTĖGimiau 1931 m. rugsėjo 23 d. Paulių kaime, Jurbarko rajone, netoli Mituvos upelio.

Tėvai manęs labai laukė, nes pirmoji jų dukrytė vos gimusi mirė. Tik po keturių metų laukimo aš išvydau pasaulį.

Mano mamytė Apolonija Naujokaitė - Grygelienė gimė 1910 metais. Nuo pat vaikystės augo prie gražuolės Maironio apdainuotos Dubysos, netoli Raseinių, Bedančių kaime.

Tėvelis Kazimieras Grygelis gimė 1894 metais Raseinių buvusiame rajone, dabartiniame Jurbarko rajone, Paulių kaime, Skirsnemunės parapijoje. Su mano mamyte susipažino Raseiniuose. Du metus auginosi, apsivedė 32 metų. Mamytė turėjo 16 metų. Tėvai buvo ūkininkai. Valdė 16 hektarų žemės. Aš ir mano jaunesnioji sesuo Staselė augome darnioje, darbščioje šeimoje.

Pailsėki, brangi motinėle,

Nuo darbų sulinkai, pavargai.

Neišseki, brangus šaltinėli,

Mus gaivinki ilgai dar, ilgai.

Oi, tėveli, gerasis tėveli,

Tu – dalis tėviškėlės brangios.

Kur beeičiau ir kur bekeliaučiau,

Tavo tėviškos rankos ilgiuos.

1938 metų rugsėjo 1 dieną pradėjau lankyti Barzdžių pradinę mokyklą (buvusiame Raseinių rajone, dabartiniame Jurbarko rajone). Ją baigus, jau rudenį tėvai nusamdė vietos pradinių mokyklų mokytojus Šimaičius, kad ruoštų mane stojimui į gimnazijos antrą klasę. Mokėmės devyni vaikai: trys mergaitės ir šeši berniukai.

Sekančiais metais mane priėmė į Jurbarko gimnazijos antrą klasę. Pasimokiusi tik vieną savaitę, šeštadienį pėsčia 20 kilometrų parėjau namo. Labai pasiilgau mamytės, namiškių, savo sodo, senojo beržo, laukų. Tuomet man buvo 11 metų amžiaus. Ėmiau verkti. Mokytis norėjau, tačiau važiuoti į Jurbarką atsisakiau. Vėl tėvai samdė vietos pradinės mokyklos mokytoją Lekutienę. Ji ruošė mus tris mokinius į 3-ią gimnazijos klasę. Vokiečių kalbos vadovėlio antrai klasei negavome, todėl mokėmės iš trečiai klasei skirto vadovėlio. Tą vasarą, baigus tą kursą, su vokiečių kareiviais jau susikalbėdavau.

Taip atėjo 1944 metų ruduo. Buvo didžiulė sausra. Išseko šuliniai ir kūdros. Vokiečių kariuomenė traukėsi. Mūsų sodyba buvo netoli gero kelio. Iš pietų pusės ją saugojo gluosniai. Vidury, prie kūdros, augo dvi drebulės. Vienoje visuomet perėdavo gandrai, o toliau – gražuolis senas beržas – mano svajonių draugas. Tokia sodyba patiko besitraukiantiems vokiečiams. Jie sode įsitaisė lauko virtuvę. Vieną jauną obelaitę nukirto, nes trukdė. Mūsų gyvenamajame name įsikūrė vokiečių karininkai, o mes glaudėmės sodo gale iškastoje slėptuvėje.

Už mūsų sodo puikavosi mano dėdės, tėvelio brolio Juozapo gražūs, nauji pastatai, kuriuose apsigyveno vokiečių komendantūra. Kitus pastatus pavertė sandėliais, kuriuose privežė daug įvairių karo įrengimų, įvairiausių ginklų ir minų. Negalėdami nieko išvežti, paminavo dėdės sodybą. Tą dieną aš, sesuo ir tėtė, susidėję reikalingiausius daiktus į vežimą, išvykome pasislėpti į netoli esantį miškelį. Mamytė ir nuo karo evakuota senutė iš Stakių miestelio pasislėpė tuščioje mūsų kūdroje. Minos sprogo. Pastatų ir karinio turto apdegusiomis liekanomis buvo nukloti laukai vieno kilometro spinduliu.

Tik per stebuklą neužsidegė tokioje sausroje mūsų namai, kurie buvo visai arti. Mamytė pasakojo kaip ant tvarto stogo užkrito degantis smaluotas statinės dugnas. Ji paėmusi grėblį, šiaip taip nukrapštė. Abi su senute kūdroje daug meldėsi, gal dėl to ir Aukščiausias apsaugojo mūsų sodybą nuo nelaimės. Išvykdama į Stakius senolė už globą mums padovanojo geltono metalo kryželį, kurį aš saugoju ligi šių dienų. Jis didokas, todėl religinių švenčių metu jis puikuojasi ant mūsų stalo, suteikdamas ramybės ir palaimos.

Užėjus sovietų armijai, 1944 metų rudenį, vietos mokytojo P. Tautkaus rūpesčiu pradėjau lankyti Vadžgirio progimnazijos trečiąją klasę. Vadovėlių nebuvo. Mokytojai diktuodavo, o mes, mokiniai, vedėme užrašus su prastomis plunksnomis, įtvirtintomis plunksnakočiuose, pasidažydami į rašalą, kurį dažniausiai pasigamindavome iš juodų dažų. Mokėmės prie žibalinės lempos, kartais ir pusiau alkani, nes, praūžus karui, daug kas buvo sunaikinta. Bet mes stropiai mokėmės, troškome žinių. Baigus Vadžgirio progimnaziją 1948 metais įstojau į Jurbarko gimnaziją, kurią baigiau 1950 metais.

Tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja Raseinių rajono Ginčaičių septynmetėje mokykloje. 1953 metais neakivaizdiniu būdu baigiau Kauno Pedagoginę mokyklą.

1954 metų rugsėjo 1 dieną mane paskyrė dirbti mokytojos-vedėjos pareigoms į Raseinių rajono Kaimelės pradinę mokyklą. Čia tais pačiais metais spalio mėnesio 21 dieną susituokiau su Kazimieru Kveseliu, su kuriuo draugavau pusketvirtų metų. Jis tuomet dirbo Raseinių rajono Baraičių apylinkės sekretoriumi, o anksčiau – kolūkio paštininku. Susilaukėme dviejų sūnų Vidmanto ir Šarūno, dukters Violetos. Visi įgijo aukštąjį išsilavinimą. Vyriausias sūnus Vidmantas dirba muzikos mokytoju Raseinių meno mokyklos Viduklės filiale. Duktė Violeta dirba Raseinių miesto lopšelio-darželio „Liepaitė" vyresniąja auklėtoja. Jauniausias sūnus Šarūnas baigė Kauno Politechnikos institutą ir įgijo radijo technikos inžinieriaus specialybę. Gyveno ir dirbo Kaune. Vos sulaukęs 30 metų žuvo, palikdamas našlaite 5-rių metų dukrytę Aistę. Pasilaidojome Raseiniuose, kur gimė ir augo. Artimiesiems, o labiausia mums – mamai ir tėveliui - liko širdyse neužgyjanti žaizda. Nors jau eina nuo mirties dešimti metai.

Praėjo metai devyneri

Kai tu žemelėje guli.

Tenai juk šalta ir tamsu.

Ar nebaisu? Ar nebaisu?

Mes vis sušildysim tave

Šviesia žvakutės liepsnele.

Pagirdysim ašarėle

Ir pamaitinsim maldele,

Kad tik ilsėtumeis ramiai,

Nors ir šalti, šalti namai.

Išgyvenome su vyru Kazimieru kartu 59-erius metus. Atšventėm sidabrines, auksines ir 2009 metais spalio mėnesio 21 dieną 55-rių metų mūsų pavadintas gintarines vestuves, o šiemet – 90-ąjį vyro gimimo jubiliejų.

Nors jau gęsta tos puikios vakaro žaros

Ir atšliaužia šešėliai nakties,

Greit mus laimins suspindus žvaigždelė vakarė

Kai aš glausiuos prie tavo peties.

Susikibę už parankių

Eisime saulės palydėt.

Juk vėtros ąžuolų nelenkia.

Vėjai neužpučia žvaigždės.

1961 metais, uždarius Kaimelės pradinę mokyklą, buvau perkelta į Raseinių rajono Girdvainių pradinę mokyklą vedėjos pareigoms. Čia išdirbau 24 metus. 1985 metais, uždarius šią mokyklą, mane perkėlė į Raseinių rajono „Gintaro" pradinę mokyklą mokytojos pareigoms. 1963 metais, mokykloje išdirbusi 43-jus metus, išėjau į užtarnautą poilsį.

Jau kelios dešimtys rugsėjų

Mane skambučiais kvietė klasėn

Ir su mažais kaimo vaikučiais

Mes skaitėme, skaičiavom, rašėm.

Ilgai vedžiojau pirmokėlių ranką,

Daug ketvirtokų teko išlydėti.

Bet dienos bėga, metai slenka.

Ateina laikas pailsėti.

Eilėraščius pradėjau rašyti paauglystėje. Pirmieji eilėraštukai „Tėviškėlė" ir „Žuvusiems ant minų" sukurti 1946 metais. 1944 metų rudenį besitraukdama vokiečių kariuomenė mūsų artimiausio kaimyno A. Česnausko ganykloje paliko didžiules krūvas įvairiausių minų. Jomis susidomėjo vaikai: mano du pusbroliai ir pusseserė bei kaimynų berniukas. Bežaisdami jas sujudino. Sprogusios užmušė visus keturis. Vieną tėvai rado be galvos, kitam kojas nutraukė, o mažąjį Vytuką suplėšė į mažyčius gabalėlius, kuriuos rinko tėvai ir mano tėtė po visus laukus. Šį skaudų įvykį ir aš, trylikametė mergaitė, labai išgyvenau. Tai paskatino sukurti eilėraštį. Nuo pat jaunystės visus didelius ir mažus nemalonumus jautriai pergyvenau ir niekada nemėgau guostis, išsipasakoti. Viską laikiau kaip sunkiausius akmenis širdyje, išliedama tik ant popieriaus lapo. Esu nekalbi. Mieliau mėgstu klausytis, bet ne kalbėti. Mane, abiturientę, kurti eilėraščius skatino ir pamokė literatas šviesios atminties Pranas Pučiliauskas, kuris pats rašė eilėraščius ir išleido romaną „Juoda katė per kelią", kur aprašė savo gyvenimą.

Aš rašau eilėraščius, pasakėčias, humoristinius kūrinėlius, epigramas.

Kuriančius žmones gerbiu. Žinau, kad jie yra jautrios sielos, kad giliai išgyvena kiekvieną nemalonumą.

1958 metais mano kūrinėlius jau spausdino Raseinių rajono laikraštis. Su šiuo leidiniu bendradarbiauju iki šių dienų. Buvo keletas kūrinėlių išspausdinta Jurbarko rajoniniame laikraštyje „Tarybiniame mokytojuje". Mano eilėraščių yra Raseinių rajono literatų klubo „Dubysa" kūrybos antologijose „Atminties žiedai", (1994 m.) ir „Minčių blyksniai"( 2008 m.), „Eiliavimai" (išleista A. Šidlausko rūpesčiu). Mano eilėraščių rasite ir J. Sasaičio sudarytose knygose „Nupinsiu Lietuvai vainiką" (2004 m.), „Ant tavo rankų supasi gerumas" (2005 m.). Raseinių UAB knygyno „Žiburys" leidiniuose „Dovana mylimai mamai", „Išskrendantiems paukščiams", „Aukso žiedus sumainysim", „Mokytojui ir apie mokytoją". Mano kūryba buvo spausdinta ir žurnale „Žemaičių žemė" (2006 m. Nr. 1 ir 2). 1998 metais išleistoje šviesios atminties kompozitoriaus A. Adomaičio kasetėje „Daina prie Nemuno užgimus" daina apie tremtinius parašyta mano žodžiais.

2000 ir 2002 metais Konstantino Kružiko rūpesčiu Pūko išleistose kasetėse „Prie šaltinio" ir „Po klevais" yra šešiolika dainų, sukurtų mano tekstais. 2002 metais UAB „Žiburys" (direktorė D. Survilienė) išleido savo lėšomis mano pirmąją eilėraščių knygelę vaikams „Sveika, mokyklėle". 2006 metais tarpininkaujant D. Survilienei, savo lėšomis išleidau eilėraščių knygą „Rasoti lieptai", 2007 metais išleistoje mano trečiojoje knygoje „Žalio gluosnio pavėsy" spausdinami įvairių žanrų kūriniai, parašyti nuo ankstyvos jaunystės iki šių dienų.

Dabar esu Raseinių literatų klubo „Dubysa" narė, LPS Raseinių bendrijos „Bočiai" tarybos narė, Neįgaliųjų draugijos narė –rėmėja ir ansamblio dalyvė bei Raseinių bažnyčios legiono narė.

JANINA KVIETKUVIENĖ

JANINA KVIETKUVIENĖMes visi ateiname iš pasakų pasaulio, kuris vadinasi vaikystė... Ir jei šalia buvo tas neišsenkamo Grožio ir Meilės šaltinis – Motina – žydrasis vaikystės pasaulis mus lydės iki gilios senatvės... Nuo pirmo Jos rankų, lūpų prisilietimo prasideda pasaulio pažinimas, kuris sutelpa Mamos akyse, jos šiltame, saugiame glėbyje. Tada dar nežinome, kas yra neviltis, išdavystė, žiaurumas... Visa tai ateina iš ten, kur nepasiekia mamos rankos, jos širdies šiluma. Ateidami į gyvenimą atsinešame savo sopulį ir savo džiaugsmą...

Šeimoje buvau trečias vaikas ir... trečia dukra. Prisimenu, kaip Mama pasakodavo, kad tėvelis, padėkojęs jai už mane, davė savo vardą... Buvau mažiausia, todėl gal labiausiai ir mylima buvau... Mūsų Tėveliai buvo paprasti, nemokyti žmonės, bet turtingi savo dvasinėm vertybėm, kurias vėliau perdavė ir mums, savo dukroms. Tad man nieko netrūko Tėvelių ir sesių globoje – meilę ir šilumą gėriau iš jų akių ir širdies. Kaip gražiausia pasaka atrodo vaikystė ir jaunystė, prabėgusi ievomis kvepiančiais Šešuvės krantais, vėju besisupanti tėviškės sodo medžių šakose ir nerūpestingu juoku nuaidėjusi sesių dainose, kurias nusinešdavo pro šalį bėgdami traukiniai... Šviesūs prisiminimai ryškiu spinduliu pervėrė mano gyvenimą, palikę neišdildomą pėdsaką širdyje...

Tad gimiau 1942 m. spalio 29 d. Raseinių r., Viduklės apyl., Lipkiškės k. Ten baigiau pradinę mokyklą, o vėliau laikinai apsigyvenus pas savo sesutę Vilniuje, baigiau Vilniaus d. j. 9 kl. Ten sutikau nuostabiausius žmones, mokytojus, kurie skatino mane rašyti. Viena iš jų – lietuvių kalbos mokytoja Jadvyga Černiauskienė - labai šviesus žmogus, labai daug padėjo man pažinti tikrąją poeziją, tikrąsias vertybes. O šeimoje didžiausios mokytojos buvo mano sesės – jos abi mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute, lituanistės. Tad skaičiau jų parneštas knygas labai godžiai ir pati mėginau rašyti: gal 10-ies metukų, gal anksčiau, nes pirmųjų eilėraštukų neišsaugojau... Sukūrus šeimą, nuo 1966 m. gyvenu Raseiniuose. Daugiau kaip 30 metų išdirbau Raseinių pašte operatore. Čia sutikau daug nepaprastai gerų žmonių, su kuriais dalindavausi savo išgyvenimais. Net dabar, esant pensijoje, mes, buvę bendradarbiai, bendraujame, dalinamės skausmais ir džiaugsmais. Tai patys gražiausi mano prisiminimai apie buvusius darbuotojus.

Mano kūryba buvo spausdinama rajoniniame laikraštyje „Naujas rytas", literatų klubo „Dubysa" almanache „Atminties žiedai", poezijos rinktinėje „Eiliavimai", J. Jasaičio sudarytoje 100 meilės eilėraščių poezijos knygoje „Kam pakėlei mane lig žvaigždžių", „Ant tavo rankų supasi gerumas".

2002 m. Lietuvos paštas išleido dvi mano knygeles: „Tylus ir šventas džiaugsmas" ir „Po tėviškės dangum". Taip pat buvo spausdinama apskaitininkų ir finansininkų kūrybos rinkiniuose. 2008 m. mūsų klubo „Dubysa" almanache „Minčių blyksniai".

Knygos nesiruošiu leisti, nes manau, kad tai turi daryti tik labai talentingi, kūrybiški žmonės, pajutę savyje didelę šviesos galią ir galintys patys ją išspinduliuoti kitiems... Žaviuosi nuo pat vaikystės S. Nerimi, E. Mieželaičiu, J. Marcinkevičiumi, J. Aisčiu, o labiausiai mylima poetė – J. Degutytė... Tai tie žmonės, kurių dvasiniai lobiai spindi iki šių dienų. Tik tokia poezija pakelia žmogų iki žvaigždžių...

PRANAS LAURINAVIČIUS
PRANAS LAURINAVIČIUS

Gimiau 1942 m. liepos 6 dieną pono Jančiausko dvaro kumetyne, kaip tas M. Martinaičio Kukutis po Blinstrubiškių ąžuolais. Nuo Blinstrubiškių mamos, mano, trijų brolių, dviejų seserų kelionė tęsėsi į Sujainius, kur kūrėsi kolūkiai. Tėvas išėjo į priešingą pusę – Šilaupės kalnelį, Viduklės kapinaites. Tuomet buvau aštuonerių.

Mano vaikystė telpa į žodį „sunki". Pirmą klasę pradėjau lankyti Paliepių pradinėje mokykloje, pradinę baigiau Sujainiuose. Burgaičių septynmetėje mokykloje, būdamas penktoje klasėje, parašiau rašinėlį apie gamtą. Mokytoja jį perskaitė kaip gražiausią iš visos klasės. Turbūt nuo tada pasirodė šiokie tokie literatūriniai gabumai.

Mokslai su penkta klase ir baigėsi. Prasidėjo gyvenimo universitetas. Teko ganyti kolūkio avis, karves, atlikti laukininkystės darbus. Keletą metų dirbau laiškininku. Mokiausi Kaimo profesinėje technikos mokykloje, kur įgijau elektriko-ryšininko specialybę. Dirbau kolūkyje elektriku, mokiausi vakarinėje bendro lavinimo vidurinėje mokykloje, Paliejo, Viduklės mokyklose.

Nuo 1960-ųjų pradėjau rašyti pirmuosius rašinėlius, žinutes, straipsnius, vėliau apybraižas, vaizdelius, miniatiūras, apsakymus. Kūryba buvo spausdinama rajoniniame laikraštyje „Naujas rytas", „Valstiečių laikraštyje", rajono literatų kūrybos almanachuose.

Apie keturiasdešimt metų atidaviau kolūkinei santvarkai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjau ūkininkauti.

Su žmona, su kuria leidžiu jau 43-iuosius metus, užauginome keturias atžalas: dvi dukras ir du sūnus. Visi gyvena savus gyvenimus. Mes – pensininkai, gyvename vieni, bet nesame vieniši. Priklausome Raseinių „Bočių" draugijai, džiaugiamės anūkais. Taip pat esu Raseinių rajono literatų klubo „Dubysa" narys. Penkti metai rašau straipsnius, rengiu reportažus savaitraščiui „Alio, Raseiniai".

Vis dar svajoju išleisti eilėraščių ar prozos knygelę. Jei mūza ir Dievulis leis, susitikinėsiu su skaitytojais.

JUOZAPAS (JUOZAS) MICKEVIČIUS
JUOZAPAS (JUOZAS) MICKEVIČIUS

Gimė 1936 m. liepos 25 d. Čižiūnų kaime, Butkiškės parapijoje. Mokėsi Butkiškės pradinėje mokykloje. Studijavo Kauno Medicinos institute. 1964 m. įgijo chirurgo profesiją. Dirbo chirurgu Raseiniuose, Kaune, Vilniuje. Buvo aukščiausios kategorijos chirurgas, dirbo abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėju Lietuvos onkologiniame centre. Skaitė mokslinius pranešimus Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Už gerą darbą apdovanotas Lietuvos sveikatos apsaugos ministro Garbės raštu.

Būdamas pensijoje pradėjo domėtis literatūra. Išleido poezijos rinkinius: „Prabėgusio laiko lašai", „Dainuok, širdie, pavasarį", „Gimtinė – gyvenimo uostas", „Mamai". Taip pat jo kūrybą spausdino almanachuose: „Ten sidabro vingy", „Meilės išpažintys", „Jaunystės lieptai", „Po rudenėjančiu dangum".

Juozas Mickevičius yra Lietuvos Nepriklausomų Rašytojų Sąjungos narys. Keturioliktųjų respublikinių vieno eilėraščio varžytuvių „Lygiadienio – 2010" laureatas. Lietuvos „Medikų poezijos pavasario" laureatas. Už aktyvią visuomeninę bei kultūrinę veiklą šalies mastu Lietuvos kultūros fondas 2011 m. J. Mickevičiui pareiškė padėką.

VALĖ MILTENIENĖ
VALĖ MILTENIENĖ

Gimiau 1954 m. rugpjūčio 14 d. Kelmės rajono Pavengrio kaime. Iki septintos klasės mokiausi Kubilių aštuonmetėje mokykloje, o vėliau baigiau Šiluvos vidurinę mokyklą. 25-erius metus dirbau Kauno visuomenės sveikatos centro Raseinių filiale. Keturiolika metų buvau Raseinių rajono bibliotekininke.

Mėgstu grožinę ir filosofinę literatūrą, muziką, keliones, būti gamtoje, fotografuoti.

Eilėraščius rašau seniai. Vienu metu juos buvau pradėjusi rašyti rusiškai. Įtaką darė Marinos Cvetajevos ir Sergejaus Jesenino kūryba. Bet rašiau sau – ilgai neišdrįsau nunešti į rajoninio laikraščio redakciją.

Dvidešimtojo amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, vis dėlto, paskatinta vyro Stepono Miltenio, pluoštelį eilėraščių nunešiau Raseinių rajono laikraščiui „Naujas rytas". Nuo tada mano eilėraščiai vis dažniau pasirodydavo šio laikraščio literatūriniame puslapyje.

Mano eilėraščiai buvo publikuoti Raseinių rajono literatų almanache „Minčių blyksniai" (2008), žurnaluose „Sveikas žmogus", „Žemaičių žemė".

Paminint mano gimimo penkiasdešimtmetį, Raseinių rajono savivaldybės viešoji biblioteka išleido mano poezijos knygelę „Poezijos brydė" (2004).

2008 m. dienos šviesą išvydo mano (kartu ir vyro Stepono Miltenio) poezijos knyga „Gyvenimo tėkmė".

Rašau tada, kai rašyti negaliu.

O mano kūrybą tegu vertina skaitytojai.

STEPONAS MILTENIS
STEPONAS MILTENIS

1939.09.02 – 2013.06.17

Gimiau 1939 m. rugsėjo 2 d. Skuodo rajono Girdenių kaime. Mokiausi Ylakių vidurinėje mokykloje.

Tėvelis mokyklos visai nebuvo lankęs, bet skaityti ir rašyti mokėjo. Mokėjo ir ilgų humoristinių eilėraščių (iš kur juos išmoko – nežinau, bet pats tikrai nekūrė), kuriuos, esant progai, deklamuodavo kitiems.

Mamytė buvo audėja, garsi kaimo giedorka. Be jos neapseidavo laidotuvės, keturnedėliai, metinės, gavėnios metu giedami Žemaičių Kalvarijos KALNAI. Mokėjo daug dainų. Ilgais rudens vakarais visa šeima susėsdavome prie krosnies ir giedodavome ar dainuodavome. Aišku, melodiją, vesdavo MAMA.

Matyt, tokia šeimos aplinka mane ir formavo bandymui ieškoti rimo ir ritmo. Deja, aš – lyg koks molis – ne visai buvau tinkamas savo vizijai nulipdyti. Parašytus eilėraščius siųsdavau „Geniui", „Žvaigždutei", „Lietuvos pionieriui", iš kur gaudavau šabloniškus laiškelius: „...eilėraščiai drastiški, nepoetiški...".

Ir tik devintoje klasėje kartą įvyko stebuklas – „Žvaigždutėje" radau publikuotą savo humoristinį apsakymą „Peliukės Grizliukės užrašai". Gavau net 106 rublius honoraro. Buvau laimingas: už 100 rublių nusipirkau „branavykus" (iki šiol į mokyklą vaikščiojau klumpėtas ar naginėtas).

Malonumą lydėjo ir klasiokų patyčios. Visą laiką turėjęs Krizės pravardę (buvau toks kūdutis, o drabužiai - lopas ant lopo. Taip sakant, buvau grynai toks, kokį Amerikos krizę karikatūromis vaizdavo bolševikinis laikraštis „Tiesa"), klasiokų buvau „perkrikštytas" į Grizliukę. Tačiau ši pravardė ilgam neprilipo. Bet ir jokio savo kūrinėlio išspausdinti niekur nebepavyko.

Pirmą savo eilėraštį „Mano tėviškė" išspausdinau 1960 metais, kai jau tris metus nebebuvau mokiniu, Skuodo rajoniniame laikraštyje. Šis eilėraštis pripažinimą pelnė vien paskutiniu posmeliu:

Neparduodama mano Tėvynė.

Neparduosiu ir aš niekados!

Juo labiau, kad padangės žydrynėj

Palydovas Tėvynės brangios.

Atseit, Tėvynė – TSRS. Bet šis eilėraštis buvo startas nors ne į plačius poezijos dirvonus – mano eilėraštukus pradėjo spausdinti įvairių rajonų laikraščiai, „Valstiečių laikraštis", žurnalas „Genys"...

Dar plačiau į tuos dirvonus vartai atsivėrė, kai Kovo 11-osios Aktu Lietuva vėl atgavo Nepriklausomybę. Nors buvau matematikos mokytojas (šią specialybę įsigijau VPI), bet mano hobiu liko poezija. Ir ne tik poezija – išbandžiau jėgas rašant apsakymus, humoreskas.

Mano kūryba buvo publikuota žurnaluose „Žemaičių žemė", „Pasaulio lietuvis", Kanadoje leidžiamame savaitraštyje „Tėviškės žiburiai", įvairiuose almanachuose (pirmajame Raseinių rajono literatų „Atminties žiedai" ir antrajame „Minčių blyksniai", Nepriklausomų rašytojų sąjungos „Ten, sidabro ugny", žemaitiškos kūrybos „Sava muotinu kalbo", „Koram žemaitėškā" ir kt.)

2008 m. buvo išleista mano žmonos Valės Miltenienė ir mano eilėraščių rinktinė „Gyvenimo tėkmė".

Netapau įžymybe, bet džiaugiuos, kad savo mintimis, širdimi ir plunksna galėjau nors kiek prisiliesti prie lietuviškos literatūros žodžio.

BRONĖ NARUŠIENĖ-VAITKUTĖ
BRONĖ NARUŠIENĖ-VAITKUTĖ

Bronė Narušienė - Vaitkutė gimė 1930 m. sausio 15 dieną Raseinių valsčiaus Ramonų kaime. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1943 m. mirus mamai, visus septynis vaikus užaugino ir į gyvenimą išleido tėvas. Daugelį metų literatė dirbo rajoninio laikraščio „Naujas rytas" redakcijoje mašininke, vėliau korektore.

Eilėraščius rašo jau seniai. Apie du šimtus poetės eilėraščių išspausdinta Raseinių rajono laikraštyje „Naujas rytas". 1997 m. „Naujo ryto" redakcija padėjo Bronei Narušienei – Vaitkutei išleisti pirmąją eilėraščių knygelę „Prie užrakintų vartų". Pagal literatės eilėraščius sukurta daug dainų, muziką joms kūrė Meno mokyklos direktorius Gintautas Grigalis.

Žurnalistė Danguolė Klajimienė sako: „Bronė Vaitkutė - Narušienė rašo apie tai, kuo gyvena, ką jaučia, kuo tiki, ką prisimena. Jos eilėse – meilė gamtai, pasauliui, gimtam miestui, artimam žmogui, trapiai žmogaus būčiai šioje žemėje. Autorės eilėraščiai patraukia savo paprastumu, nuoširdumu, skaidrumu, intonacija ir įsimenamais vaizdais, įdomia detale, taiklia metafora. Per meilę gyvenimui atsiskleidžia bėgančio laiko, žmonių ryšio, meilės motyvai, sielos būsena." *

Bronė Vaitkutė - Narušienė šiuo metu jau pensininkė, ji su vyru Pranciškumi užaugino tris sūnus.

 

MARIJONA BIRUTĖ KUDULYTĖ-NAVAKAUSKIENĖ
MARIJONA BIRUTĖ KUDULYTĖ-NAVAKAUSKIENĖ

Gimiau 1941-11-14 Radviliškio r., Šiaulėnų valsč., Mantviliškių k., gyvenu Raseinių r., Betygaloje. Tėvai: mama – Elena Juodkazytė - Kudulienė, tėvelis – Jurgis Kudulis. Šeimoje kartu augo dvi seserys Ona ir Vitalija, keturi broliai: Vytautas Pranas, Antanas, Vacys, Česlovas Titas. Turiu dvi dukras: Neringą ir Eglę, 4 anūkus. Eglė rašo eilėraščius. Dirba Kauno klinikose. Pasakas mėgsta kurti jos dukros Živilė ir Kristina. Dukra Neringa mokytojauja Šiauliuose. Turi Moniką ir Svajūną, kurie gražiai piešia, dalyvavo parodose. Anūko piešinius matė Šiauliuose, Vilniuje, išvežė į Lenkiją, Šveicariją. Už tai du kartus tapo karalienės Mortos premijos diplomatu (2004 ir 2006 m.).

Baigiau Jokūbiškio pradinę, Šiaulėnų vidurinę mokyklą, Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Esu geografijos-istorijos mokytoja metodininkė. Nuo 1966-08-25 dirbu Raseinių r. Betygalos vidurinėje mokykloje. Dirbau pionierių vadove, užklasinio ir užmokyklinio darbo organizatore. Vadovavau šokių, dramos, kraštotyros, turizmo ir kitiems būreliams. 1988-11-24 Betygaloje įkūriau pirmąją respublikoje maironiečių grupę. 1990-06-19-24 organizavau Betygaloje pirmąją respublikinę maironiečių stovyklą, respublikinę moksleivių poezijos šventę Pasandravyje, respublikinę moksleivių Joninių šventę. Prisidėjau prie respublikinio maironiečių renginio „Baltų diena" organizavimo Betygaloje 2007-09-22. Maironiečiams vadovavau 1988-1993 m. Dalyvaudavome respublikinėse stovyklose, konkursuose, konferencijose ir kituose renginiuose. Ilgą laiką priklausiau respublikos maironiečių globėjų tarybai.

Nuo 1987 m. vadovauju jaunųjų geografų, vėliau ir jaunųjų geologų „Fosilija" būrelio nariams. 1992-12-12 Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje įkūriau geologijos muziejų. Su moksleiviais dalyvaujame respublikiniuose renginiuose: jaunųjų geologų stovyklose, olimpiadose, konferencijose. Teko prisidėti prie stovyklų organizavimo, taisyti olimpiadose dalyvavusių vaikų darbus, teisėjauti, skaityti pranešimus. Nuo 1988 m. įsijungėme į visasąjunginius jaunųjų geografų ir jaunųjų geologų renginius, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – į tarptautines parodas, olimpiadas, stovyklas. Renginiai vyko Maskvoje, Leningrade (Sankt Peterburge), Kaliningrade, Sovietske. Iš jų mokiniai ir aš dažnai grįždavome su apdovanojimais. Pateiksiu pavyzdį. Su moksleiviais vykome į Sovietską ir Kaliningradą, kur 2002-04-13 ir 2002-05-23 vyko tarptautinės parodos „Jantar - 2002", „Baltijos gintaras - 2002". Šiose parodose laimėjome antras vietas, gavome 6 garbės raštus. Ypač sėkmingi jauniesiems geografams ir geologams buvo 2006 m. Vilniuje vykusiuose konkursuose laimėta 16 prizinių vietų. Moksleiviai ruoša pranešimus, tad vykstame į Nacionalinius jaunųjų mokslininkų konkursus, kurie kasmet vyksta Vilniuje. Jaunieji geografai yra juose laimėję, tad gavo teisę išvykti į Baltjos šalių jaunųjų mokslininkų konkursus: 1994 m. – į Taliną (laimėjome antrą vietą), 1995 m. – į Rygą (laimėjome paskatinamąjį prizą), 1996 m. – į Vilnių (laimėjome antrą vietą). Dalyvaujame respublikinėse Č. Kudabos olimpiadose, geografijos olimpiadose. 1999 ir 2000 m. Danijos Kopenhagos universiteto studentai Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje vykdė projektus. Kartu su dviem mokytojais parengėme projektą „Betygalos gyventojų demografinė raida", kurį pristatėme atvykusiems danams, švietimo skyriaus atstovams. Projektą tęsiau: 2002 m. balandį jis pristatytas Raseinių rajono geografijos mokytojams. Sukūriau programą ir 2005-01-06 pravedžiau Jurbarko ir Šakių geografijos mokytojams seminarą „Gimtinės geografijos integravimas ugdymo procese". 1966 m. dalyvavau mokomojoje praktikoje: maršrutas Maskva-Krasnodaro kraštas-Baku, Jerevanas, Tbilisi, laivu iš Batumi į Jaltą, Krymo pusiasalis, Moldavija, Ukraina, Baltarusija.

Aplankiau kai kurias užsienio šalis, daugiausia su jaunaisiais geologais, geografais, jų vadovais. 1990 m. Lietuvos jaunųjų geologų grupė vyko į Maskvą, Uralą, kur 200 km plaukėme sraunia kalnų upe Čusovaja. Teko vadovauti šiai grupei kartu su kita vadove, atstovu iš Geologijos instituto. Panaši kelionė vyko 1989 m., kada teko pėsčiomis nueiti 150 km per Mažąjį Kaukazo kalnagūbrį. 1988 m. vykome maršrutu Soči, Suchumi, Batumi, Tbilisi, Jerevanas, Leninakanas. Matėme žemės drebėjimo zoną. Pažintinės išvyko su mokiniais į Skandinavijos, Pabaltijo šalis, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją.

Nuo 1998-07-01 esu Raseinių krašto istorijos muziejaus Betygalos filialo muziejininkė. Be ekspozicijos ruošimo, ekskursijų vedimo po muziejų ir miestelio apylinkes, edukacinės veiklos, dirbu kraštotyrinį darbą. 2000 m. gavau Lietuvos garbės kraštotyrininko vardą.

2001 m. išleidau knygą „Betygalos žemė", 2002 m. knygelę „Raseinių rajono geologija". Parašiau tris eilėraščių knygeles: „Rudens taku" (1996 m.), „Aidi džiaugsmo daina" (1997 m.), „Perkūnas" (1999 m.), „Švytėjimo kely" (2003 m.), „Liepsnokim amžinumui" (2003 m.). Esu eilėraščių knygelės „Prie Vieviržės sraunios" (1997 m.) sudarytoja. Parašiau straipsnius knygoms: „Raseinių rajono žydai" (2004 m.), „Šiaulėnai" (2004), „Geografijos pamokos optimizavimas" (1999 m.), „Gamtamokslinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje" (2003 m.). Mano straipsniai buvo spausdinami Raseinių rajono laikraštyje „Naujas rytas", maironiečių draugijos laikraštyje „Sandrava", „Žaliasis pasaulis", žurnaluose „Geologijos akiračiai", „Tautinė mokykla". Nuo 2007 metų priklausau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai. 2007 m. išleistas „Kaimo rašytojo literatūrinis kalendorius", kur yra trumpos žinutės apie mane, keli eilėraščiai. Nuo 2007 m. priklausau ir Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungai, tad patekau į jų sudarytą rudens poezijos almanachą „Ten, sidabro vingy" (2007 m.) ir kt. Namuose guli virš 1000 parašytų eilėraščių, keletas eiliuotų pasakų – vaidinimų, tai „Sulinkių pelkės pilis", „Pieno upė", „Nykštukas ir balandėlė" r kt. Fotografuoju. Raseinių rajono fotografijos parodose laimėjau prizines vietas (1999, 2000, 2002 m.).

Raseinių televizijos darbuotojai, o vėliau ir Vilniaus televizijos darbuotojai su N. Baužyte suko filmą apie Betygalą 2001-2002 m., kurį parodė per televiziją 2002-05-21. Su filmų kūrėjais teko bendradarbiauti, rodyti įžymias seniūnijos vietoves, pasakoti apie Betygalos krašto praeitį, dabartį. Taip papuoliau į filmo kadrus. Esu asmeniškai gavusi nemažai garbės raštų: nuo mokyklos vadovų, iš rajono, Geologijos instituto, Vilniaus jaunimo turizmo centro, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos, Sovietsko, Kaliningrado, Sankt-Peterburgo, Maskvos...

Apie mane pasirodydavo straipsniai Raseinių rajono laikraščiuose „Lūšies žvilgsnis", „Naujas rytas", respublikinėje spaudoje. Štai keletas straipsnelių „Kas gi ten, po mūsų kojomis?" („Diena", 1996-05-04), „Laimės receptai" iš Betygalos geologijos muziejaus" („Kauno diena", 1999), „Akmens grožio sužavėti" („Naujas rytas", 1993-03-10), „Yra ir tokia – akmenų liga" („Kauno kraštas", 1995-04-09), „Vartai vėjui" („Lūšies žvilgsnis", 1998-07-10), „Nueitą kelią ženklina darbai" (Muziejininkystės biuletenis, 2001, 5-6), „Betygala įamžino nueitą ir mina naują savąjį kelią" (Respublika, 2001-10-02). Patekau į Zitos Jurgėlaitės knygutę „Dubysos slėniais" (Š., 1998), į enciklopediją „Kas yra kas Lietuvoje. Švietimas ir studijos" (2007 m.). 2010 metais respublikiniame konkurse „Geriausia knyga apie kaimą" buvau apdovanota Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos diplomu ir tapau konkurso laureate, gavau piniginę premiją už knygą „Šiaulėnų žemė". Už šią knygą gavau Nijolės Bataitytės-Glaže literatūrinę piniginę premiją (JAV, Los Andželas).

Štai ir viskas apie save. Aš vienintelė iš didelės šeimos baigiau aukštus mokslus. Man padėjo tėvai, o 1963 m. mirus mamai, broliai, seserys. Sesuo Ona ir jos vyras Jonas Miknius atsiuntė pinigų, kad galėčiau nusipirkti žieminį paltą, suknelę. Sesuo Vitalija rėmė mane materialiai. Prikraudavo lašinių, kiaušinių į „čemodaną", rankon įkišdavo pinigėlių ir aš patenkinta išriedėdavau į Vilnių. Taip artimųjų pagalba baigiau mokslus, už ką jiems visiems esu dėkinga.

REGINA PAULAUSKAITĖ
REGINA PAULAUSKAITĖ

Gimiau 1960 m. rugpjūčio 18 d. Liūnelių k., Ukmergės rajone – tarnautojo, veterinarijos gydytojo šeimoje.

Mano tėvas, Vladas Paulauskas, Jono gimė 1916 m. lapkričio 1 d. Pociūnų k., Raseinių r., Žemaitijoje. Mokėsi gimnazijoje, Raseinių žemės ūkio mokykloje, Kauno veterinarijos akademijoje, iki turto nacionalizavimo metų gyveno Kaune ir Raseiniuose. Visą gyvenimą dirbo veterinarijos gydytoju, įvairių Lietuvos vietovių veterinarijos medicinos įstaigose. Po 1940 m. persekiojamas kvotų pasitraukė iš Kauno ir Raseinių, kaip jau minėjau, dirbo įvairiose vietovėse tarybiniais metais, dalis jų išvardijama šioje mano autobiografijoje. Niekada nebuvo komunistų partijos narys. Mirė 1984 m. gruodžio 27 d. Vidiškių bažnytkaimyje, Ukmergės r., kur ir gyveno paskutiniais gyvenimo metais. Palaidotas Vidiškių kapinėse, Ukmergės r.

Mano motina Bronė Ališauskaitė-Paulauskienė, Igno gimė 1921 m. gegužės 10 d. Liūnelių k., Ukmergės r. Turėjo žemės ir ūkį, todėl ūkininkavo. Mano motina mokėjo austi, siuvinėti, nerti vašeliu. Todėl kūrybiniai gabumai reiškėsi audimo staklėse, lovatiesių ir staltiesių raštais, kurių dalis kraitinėje skrynioje išliko iki šių dienų. Išliekamoji darbo vertė vadinasi liaudies menu. Mokėjo daug gražių dainų, turėjo natūralių gabumų dainavimui, ypač liūdnoms liaudies dainoms. Ištekėjusi dirbo kartu su tėvu veterinarijos įstaigose įvairius darbus iki pensijos. Mirė 2003 m. rugpjūčio 30 d. Vidiškių bažnytkaimyje, Ukmergės r. Palaidota Vidiškių kapinėse, Ukmergės r. Jos austos lovatiesės ir kiti siuvinėjimo, nėrimo darbai puošia mano etnografinę seklyčią ir asmeninę sendaikčių kolekciją. Seklyčia įrengta praėjus keleriems metams po motinos mirties.

Po dviejų metų nuo tėvų vedybų Bronės ir Vlado Paulauskų šeimoje buvau paslaptingai laukiamas pirmas ir paskutinis vaikas. Lemtis lėmė būti vienu vaiku ir prigimtinėje motinos Bronės Ališauskaitės šeimoje, nes nei teta Adelė, nei dėdė Ignas vaikų neturėjo, todėl meilė ir psichologinis dėmesys buvo nukreiptas į vienintelę atžalą. Psichologinio dėmesio ir žaislų vaikystės metais nestokojau namų aplinkoje ir giminės tarpe, turėjau vienturtės padėtį. Tėvas Vladas Paulauskas keičia darbovietę, 1961 m. išvažiuoja su šeima į to paties Ukmergės r. Virkščių k. dirbti veterinarijos gydytoju, motina - veterinarijos sanitare - sekretore, gyvename veterinarijos žinybiniame name. Čia pradėjau lankyti Virkščių pradinę mokyklą, čia buvo pirma rugsėjo pirmoji, čia mokiausi pažinti lietuvių kalbos raidyną... skaičiau pirmas pasakų knygas. Perėjus į trečią klasę tėvas keičia darbovietę, aš palieku savo pirmo raidyno ir vaikų žaidimų draugus ir išvažiuoju į Anykščių r. Paraisčių k. Čia gyvenau vieną vasarą, nes veterinarijos gydytojo šeima negavo žadėto buto, tų pačių metų rudenį tėvai persikėlė į Molėtų rajoną, Pageluonės veterinarijos apylinkę, dirbo veterinarijos gydytojo pareigose, motina sanitarės-sekretorės pareigose toje pačioje įstaigoje, gyvename žinybiniame veterinarijos name. Aš pradėjau lankyti Molėtų rajono Kuolakasių aštuonmetę mokyklą, dviaukštis baltas pastatas, apsuptas beržynėliu, vaikai pertraukų tarp pamokų metu kalbėjo prigimtine lenkų kalba, sufleruodavo vieni kitiems atsakinėjant pamokas irgi lenkų kalba, regione gyveno lenkų šeimos, todėl klasėje buvome tik dvi mergaitės, kurios nemokėjo regiono prigimtinės lenkų kalbos, tai atvykusieji veterinarijos gydytojo ir buhalterio šeimos.

1972 m. tėvai pagaliau pirko savo namą Vidiškių bažnytkaimyje, Ukmergės r. ir persikėlė gyventi iki gyvenimo pabaigos. Aš lankiau Vidiškių vidurinę mokyklą nuo šeštos iki aštuntos klasės. Vaikystės metai bėgo skirtingose vietovėse, neliko ryškių klasės draugų veidų, mokyklos – trumpalaikiai periodai stabilioje šeimoje.

Pomėgis skaityti grožinę literatūrą reiškėsi visus mokyklos metus, iš knygų sėmiausi moralinio tyrumo, taurumo, idealizmo, knygos buvo ateities gyvenimo rodyklė ir psichologinis vadovas, skaitydavau net miego laiku, kai motina išjungdavo šviesas kambaryje, namų didelis kelių baterijų prožektorius greitai išsikraudavo, motina po kelių dienų stebėdavosi baterijų silpnumu... Mėgstamiausia pamoka lietuvių literatūra, lengvai ir žaismingai atlikdavau visas literatūros pamokų iškeltas užduotis, nekėlė problemų ir rusų literatūra, buvusi mokymo programoje. Septintoje klasėje, rašant namų literatūros rašinį apie upę rudenyje, aš parašiau pirmą pripažintą eilėraštį „Rudenį prie upės", kuris turėjo unikalų stilių, mokytoja perskaičiusi jį klasėje garsiai, vadino eilėraštį baltosiomis eilėmis. Pasirodė pirmieji eilėraščiai mokykliniuose sąsiuviniuose, albumuose. Formavosi meilė pamėgtiems knygų herojams, vaizduotė ieško bendraamžių, kurie prilygtų knygų herojų idealistinei pasaulėžiūrai ir veiksmui.

1976 m. pavasarį į mano rankas patenka knygelė „Rokiškio kultūros mokykla", profesija režisūra, kuri neduoda specialybės, tik amžiną profesiją. Tėvas davė leidimą šių mokslų pradžiai ir savarankiško gyvenimo pradžiai. 1976 m. aš savarankiškai palieku tėvų namus ir išvykstu mokytis į Rokiškio kultūros mokyklą, studijuoti trijų metų režisūros ir aktorinio meistriškumo pagrindų. 1979 m. sėkmingai baigiau šios mokyklos kursą šešiolikos žmonių grupėje. Čia susipažįstama su pasaulio klasika ir dramaturgija, kuri turi įtakos asmenybės formavimuisi, tai Antonas Čechovas, Henrikas Ibsenas, Fiodoras Dostojevskis, Nikolajus Gogolis, Tenesis Viljamsas, Getė, Šekspyras, Tomas Manas, Levas Tolstojus ir kt. Mokomajame korpuse „Saulutė" šviesos užgęsta tik dvidešimtą arba dvidešimt pirmą valandą, nes pastoviai repetuojama iki vėlumos, o bendrų paskaitų pradžia devintą valandą ryto. Pagrindinis vadovėlis Stanislavskio „Aktorinis meistriškumas", pagal Stanislavskį duotųjų jeigu įvaldymas scenoje. „Kartą atėjęs į sceną be jos negalėsi visą gyvenimą". sako kurso vadovė Aušra Nesterova. Arba: „režisūros išmokyti negalima, režisieriais tampama, išaugama su asmenybe".

Praėjus daugiau nei dvidešimt penkiems metams užėjau į uždarytą Rokiškio teatro mokyklą. Patalpose - baldų parduotuvė su scenoje išdėstytomis komodomis ir spintomis. Iš senų pažįstamų mane pasitiko tik butaforinis fikusas, liūdnai stovintis laiptų aikštelėje į antrą taip puikiai pažįstamą aukštą, liūdnai sušlamėjo butaforiniais lapais ir mes abu supratome, kad mums organiškai reikia scenos prožektorių šviesos, nes tik scenoje, tik rampos šviesoje po trečio skambučio butaforinis fikusas vėl gali paskleisti savo vešlią butaforinę žalumą ir švystelėti savo būties grožiu... Jis kalbėjo tik man, tik aš supratau jį ir save, panašią mūsų padėtį. Šių dienų parduotuvės darbuotojai nežinojo, iš kokios epochos atkeliavo butaforinis fikusas ir aš į šias patalpas...

1981 m. tenka išvykti į Klaipėdos miestą studijuoti. 1981 m. įstojau į Klaipėdos konservatoriją, 1986 m. baigiau konservatorijos kultūros švietimo darbo kursą, įgijau kultūros įstaigų vadybos diplomą. Klaipėdos konservatorijoje teko studijuoti filosofiją, kultūros filosofiją, priartėjo filosofijos veikalai ir jų autoriai Aristotelis, Frydrichas Nyčė, Platonas, Nikolas Makiavelis, Arvydas Šliogeris ir kt,. išgryninantys būtį ir išskiriantys ją iš buities.

Teko klausytis paskaitų ciklų apie kultūros įstaigų psichologinį ir ekonominį valdymą, naujausią užsienio šalių literatūrą, dailės istoriją ir kitų meno šakų teorinę, filosofinę sampratą, laisvalaikio teoriją. Čia paslaptingai iš studentiškos rankinės į rankinę perbėgdavo tuo metu uždrausta žmonių santykių Deilo Karnegio literatūra, liko nepamirštami vakarai mažojoje konservatorijoje koncertų salėje klausantis muzikos...

DANUTĖ STEFANIJA PAULAUSKIENĖ
DANUTĖ STEFANIJA PAULAUSKIENĖ

Danutė Stefanija Paulauskienė gimė 1931 m. gegužės 7 dieną Raseiniuose. Mokėsi Raseinių Maironio pradinėje mokykloje, vėliau Raseinių gimnazijoje (dabar Kalno vidurinė mokykla). D. S. Paulauskienė nuo aštuoniolikos metų pradėjo dirbti Aukštkelių pradinės mokyklos mokytoja, neakivaizdiniu būdu baigė Kauno Mokytojų seminariją. Ji dvejus metus studijavo rusų kalbą Vilniaus Pedagoginiame institute ir ketverius metus Šiaulių pedagoginiame institute pradinio mokymo specialybę. Danutė Stefanija Paulauskienė dirbo Gervinės septynmetėje mokykloje, vėliau Paliepių pradinės mokyklos vedėja, o dar vėliau Paliepių – septynmetės mokyklos direktore. Nuo 1956 m. pradėjo dirbti Raseinių Kalno vidurinėje mokykloje, kurioje išdirbo trisdešimt metų iki pensijos.

Literatės hobis buvo meno saviveikla ir knygos, knygos... Kai D. S. Paulauskienė išėjo į pensiją, tada pradėjo rašyti straipsnius ir eilėraščius. Jos kūrybą spausdino Raseinių rajono laikraščiai: „Naujas rytas" ir „Alio, Raseiniai". Danutė Stefanija Paulauskienė išleido eilėraščių knygą „Prisiminimų nereikia ieškoti", autobiografiją su prisiminimais, nuotraukomis ir eilėraščiais „Čia toksai gyvenimas", romaną „Paskutinė pamoka". 2007 m. išleido paskutinę eilėraščių knygelę „Pokalbiai su savimi", skirtą atsisveikinimui su literatų klubu „Dubysa".

 

DANGUOLĖ MARIJA PECKUVIENĖ
DANGUOLĖ MARIJA PECKUVIENĖ

Gimiau 1944 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, tarnautojo šeimoje. 1946 m. šeima persikėlė gyventi į Raseinių rajono Skirmantiškės kaimą. Iš šio krašto kilusi mano mama. Mokiausi Pikčiūnų, Betygalos mokyklose. 1963 m. baigiau Tytuvėnų žemės ūkio technikumą, įgijau zootechnikės specialybę. 1964 m. vasario mėnesį pradėjau dirbti Viduklės paukštininkystės ūkyje brigadininke, o po 2 metų paukštininkystės skyriaus valdytoja. Šiame ūkyje dirbau iki 1992 metų. Vėliau pradėjau savarankiškai ūkininkauti. Šį darbą dirbu ir dabar.

Šeimoje augome dviese su sesute, kuri baigusi Šiaulių pedagoginį institutą dirbo mokytoja.

Paauglystės amžius žadino nerimastį, jautrumą įvairiems aplinkos reiškiniams, skatino ieškoti idealo. Pradėjau skaityti pasakų, apsakymų, skirtų vaikams knygeles. Ir tai tapo ne pramoginiais skaitinėjimais, o veiksminga bręstančio žmogaus dvasinio pasaulio formavimo priemone. Vaikų literatūra manyje suformavo dvasinio gyvenimo, žmogiškų savybių ir pagrindinių dorovinių normų kryptį. Literatūra buvo pats mano mėgstamiausias dalykas mokykloje.

Negaliu pasakyti, ar būdama moksleive supratau, kad literatūros kūrinio suvokimas vyksta pagal dėsnius, kurie netapatingi žmogaus teorinio mąstymo dėsniams, bet literatūra man buvo ta sąvoka, kurioje apibendrinama visuotinė per ilgą laką sukaupta žmonijos patirtis.

Didelės įtakos man mokantis Pikčiūnų septynmetėje mokykloje turėjo lietuvių literatūros mokytoja Valerija Varneckienė. Ji labai nuoširdžiai skiepijo gimtosios kalbos meilę jaunajai kartai. Jos lūpomis į mus prakalbo Maironis, Putinas, Salomėja Nėris, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Mykolas Sluckis ir kt.

Labai didelį įspūdį vėliau paliko ir rusų literatūra: Puškinas, Lermontovas, Tolstojus, Cvetajeva, Brodskis, Ana Achmatova...

Pirmąjį mano eilėraštį 1958 m. išspausdino „Lietuvos pionierius", „Pavasaris".

Manau, kad kūrybai negali būti lygių reikalavimų. Čia kiekvienas duoda tiek kiek pajėgia, kiek jam pačia duota gamtos. Ir mūsų literatūroje užteks vietos visiems ir labiau, ir mažiau talentingiems. Poezija man neatskiriama nuo nieko – tai dvasios, širdies balsas. Ji padeda žmogui gyventi, saugo jį.

Mano eilėraščiai išspausdinti 1996 m. Lietuvių liaudies kūrybos almanache „Eiliavimai". Eilėraščius spausdino „Valstiečių laikraštis", Raseinių rajono laikraštis „Naujas rytas". Eilėraščiai spausdinti Raseinių rajono literatų almanache „Atminties žiedai" ir almanache „Minčių blyksnis". Esu išleidusi savo kūrybos poezijos knygeles „Gervės šoka rudenį" 2000 m. ir „Šviesa sugrįžta" 2007 m.

Nuo 1990 m. esu Raseinių rajono literatų klubo „Dubysa" pirmininkė.

Gyvenime visur stengiausi pateisinti savo žmogiškąją lemtį, vaikštant sudėtingais gyvenimo ir minčių keliais. Kūryboje stengiausi išsiaiškinti savo santykį su besikeičiančiu gyvenimu, pamatyti jį iš didesnių gilumų. Kai instinktai kovoja su išmintimi, kai vyksta materialinių ir dvasinių vertybių perkainojimai, tenka pažvelgti į pasaulį iš didesnių gilumų ir tolimesnių perspektyvų. Labiausiai domina žmogus, jo darbai, jo aistros, jo vieta gyvenime, Tėvynės ir tautos likimas. Niekada neapleidžia klausimai, kas yra tiesa, vertybė, išmintis, meilė, skausmas.

Žmogaus vidinį gyvenimą, be reiškinių, kuriuos jis suvokia ir apmąsto, dvasinę patirtį praturtina literatūra. Ir dabar stengiuosi skaityti knygas, kurios suteikia man tai ko trūksta.

Mėgstu rudenį, ant medžių virpančius geltonus lapus, tai suteikia viltingą amžinybės pojūtį, amžiną žemės švytėjimą. Nemėgstu didelių susibūrimų, masinių kompanijų ir dvasiškai tuščių žmonių. Daug įspūdingiau – kad ir ne itin vaizdingai žaliuojantys miškeliai, Dubysos pakrantėje pražystančios purienos ir papieviais bevarlinėjantys gandrai. Vertingiausias praeities dienų lobis gyvenimo vieškelyje sutikti taurūs ir spalvingi žmonės. O likimas man jų nepašykštėjo. Jų nesėkmės, neišsipildę lūkesčiai skaudžiai žeisdavo ir mane.

Mūsų karta turėjome savo lemties žymę, uždarą savo erdvę, savo pasaulį, kurio negalime išduoti, pamiršti, į kažką iškeisti. Temdančių šviesą minčių aš ten neradau. Net ir dabar mano sapnų geografinė erdvė yra ten, kur nuo Pikčiūnų link Betygalos bėga šviesus žvyruotas vieškelis, viskas taip ryšku, taip arti...

Nemanau, kad mano karta – prarastoji karta, kaip dabar madinga mus taip vadinti. Mes gyvename mums likimo paskirtą laiko atkarpą. Gyvenome sąmoningai ir nemanau, kad tas gyvenimas yra praradimas. Būtent to laiko erdvėj mačiau darbščius, mylimus žmones, tarp jų ir savo tėvelius, baltais pavasario žiedų vainikais pasipuošusius tėviškės sodus, žalias Dubysos pakrantes, kurios man pačios gražiausios visoj Lietuvoj. Iš ten mes pasiėmėme gerumo, taurumo, romantikos... Ar ne tai duoda žmogui sparnus?

ŽIRENA PEČIULIENĖ
ŽIRENA PEČIULIENĖ

Žirena Pečiulienė - Raštikytė gimė 1943 m. Skuodo r. Jedžiotų k. 1949 m. su tėvais buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1958 m. Mokėsi Ylakių vidurinėje mokykloje. Čia ir pradėjo rašyti eilėraščius, publicistinius straipsnelius. Daug eilėraščių sukūrė studijuodama Vilniaus universitete, kurį baigė 1966 m. Pirmoji darbovietė – Kauno r. Čekiškės vidurinė mokykla. Nuo 1971 metų abu su vyru apsigyveno ir įsidarbino Raseinių r. Girkalnio vidurinėje mokykloje. Čia dirbo iki pensijos.

Ž. Pečiulienės eilėraščius ir publicistiką spausdino Skuodo, Kauno ir Raseinių rajoniniai laikraščiai, respublikiniai leidiniai: „Švyturys", „Tėvynės šviesa" (vėliau – „Dialogas"), „Tremtinys", savaitraštis vaikams „Kregždutė", JAV leidžiamas „Draugo" laikraštis. Taip pat knygose: „Dovana mylimai mamai", „Išskrendantiems paukščiams", kurias išleido UAB „Žiburys".

2002 m. išleistas Ž. Pečiulienės eilėraščių rinkinys „Ir visas gyvenimas...". Jame sudėti beveik visi per 1960 – 2001 m. sukurti eilėraščiai. Vėlesnieji kūriniai išspausdinti knygutėse „Publicistika" (2002 m.) ir „Kas nežino..." (2007m.). Na, o patys naujausieji rado sau vietos 2011 ir 2012 metais Girkalnio pagrindinės mokyklos išleistuose šios seniūnijos poetų kūrybos almanachuose.

2012 m. tam tikrų veiksnių paakinta, Ž. Pečiulienė pradėjo rašyti savo atsiminimų knygą „Į kelionės pradžią ir atgal".

VIDMANTAS PETRAITIS
VIDMANTAS PETRAITIS

1953 metai. Klaipėda. 8 metai po II-ojo Pasaulinio karo. Gimdymo namuose, dabartinėje S. Nėries gatvėje motina, Amžiną atilsį jai, išgimdė mane leisgyvį, apsėstą dizenterijos. Mano kaulai krypo, pripažino rachitą ir išrašė iš ligoninės kaip pasmerktą myriop. Kadangi gimiau pavasarį, balandžio 15 dieną, saulė, matomai, labiau šildė žemę, tai atšildė ir mane, atgaivino, mat motina kiekvieną rytą išveždavo mane į Donelaičio aikštę su viltimi mane prikelti. Taip, sako, vieną rytą aš riktelėjęs iš vargano vežimėlio, tuo pareiškęs pasauliui apie savo apsisprendimą gyventi.

Mano tėvas dirbo siuvimo atelje tuometinėje M. Gorkio gatvėje. „Kriaučius" buvo gabus, tačiau pomėgis išgerti virto aistra, o prisidėjus dar ir kitoms nepalankioms aplinkybėms, po kelerių metų teko vykti į Raseinius. Kur tuo metu kaip tiktai kūrėsi siuvimo fabrikas „Šatrija".

Tėvai dirbo fabrike, o aš augau vienturčiu, pamestu pačiam sau augti, vystytis ar degeneruoti, kaip ir ką lems mano įgimtos savybės, mano karma, auklėjimas ir sovietinio režimo aplinkybės.

Tada nesupratau nei kas aš esu, nei ką čia veikiu, nei kokie mano tikslai, nei uždaviniai. Tik tyliai kenčiau „Materializacijos presingą" visais savo vaikiškais kaulais, visais aspektais. Visi gyveno paprastu „Jakuto" principu: turėk darbą, turėk uždarbį, stogą virš galvos ir valgyt sau ir savo vaikams. Apie tai, kad žmogų sudaro dar 3 kūnai, kuriuos taip pat reikia maitinti, niekam buvo nė motais. O vaikas, kaip dabar man išrodo, buvo tik kažkokia priverstinė socialinė prievolė, papildoma našta ir burna, nakties malonumų pasekmė, kurią reikia drausminti diržu ir laikyti kaip kokį kaktusą „vazone" ar šunį voljere: laistyti ir maitinti, o visu kitu pasirūpins mokykla ir pats... Tad, žinoma, prigimtinės savybės, paveldas su įvairiausiais polinkiais, atsineštas karminės kelionės „bagažas" pildė vaikystės, jaunystės dienas ir naktis.

Mokykloj jaučiausi kaip Liudas Vasaris kunigų seminarijoje. Mokytojai tada buvo „autoritetingi dievai", leido sau „viską". Mokinys – tik kažkokia beveidė, bevertė būtybė (išskyrus „didelių" žmonių vaikus), iš kurios reikėjo jiems nukalti socialinį karį. Vidiniais dvasiniais mūsų pasauliais niekas nesirūpino, nors kaip tik jie ir sudarė mūsų žmogiškumo pamatą. Visas savo švietėjiškas spragas pildėme viskuo, prie ko tik padrikai prisiliesdavom.

Televizorius buvo prabanga. Mes jį įsigijom gal kokiais 1968 metais, kai jau gavome butą. Per jį ėjo „Raudona propaganda", kino filmai apie sovietų pergales didžiajame tėvynės kare, nekalti koncertukai, spektakliukai. Bet ir tai jau buvo šis tas, o dar – plokštelės, knygos, na ir, žinoma, bendraamžių trinties skiedros visame kame. Rodos, smelkėsi kažkokios „bespalvės", „bekvapės" sistemos mentalitetas su lietuviškais tautiniais savitumais. Tai jautriuosius varė į kampą, į agoniją, į forsuotą norą išsiveržti bet kokiomis priemonėmis, o priemonių buvo...

1971 metais užbaigiau vidurinę mokyklą, be entuziazmo ir be skausmo ją palikau. Prasidėjo naujas etapas – studijų metas. Tais pačiais metais įstojau į Šiaulių Preikšo Kazio pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą mokytis chorinio dirigavimo. Ši specialybė netiko man visiškai, patiko tik muzika, kurios pusę metų buvau mokęsis muzikos mokykloje. Netiko ji pagal mano vidinės prigimtines savybes, charakterį, polinkius. Čia reikėjo ekstravertiškos, sangvinistiškos, optimistiškos natūros, koks prisimenu tada buvo choro studijos vadovas Purlys.

Ir prasidėjo – ne tiek mokslo studijos, kiek tikrosios daugialypio, daugiabriaunio, daugiasluoksnio gyvenimo studijos už fakulteto ribų. Būdamas gana mobilus, dusau tamsiuose pastato koridoriuose nuo TSKP istorijų, pratimų ir etiudų, pianinų, „zubrijimo", chorinių negyvų dainų ir kitų sausų šiupinių, nors buvo ir gana mielų disciplinų, tokių kaip teatro istorija, filosofija, psichologija, dailės istorija.

Kadangi buvau lokalus „kaimo bernelis" iš periferijos, tad iki 18 metų laikas buvo stumdomas tik mokyklos ir namų erdvėse. Tuo metu žmonės mažai migruodavo net po Lietuvą, tad, atvykęs į Memelį, pasijutau tikrame gyvenimo „jomarke". Pirmiausia čia susitikau su savimi, savo prigimtimi, polinkiais ir polėkiais. „Ugnis" iš vidaus ėjo tokia stipri, jog buvau nepajėgus ją sutramdyti, užtrenkti ir įvesti kultūringą, disciplinuotą eigastį. Mane nusinešė siautulinga gyvenimo tėkmė, vynas, merginos ir „giminingi sielai" studijų draugai. Prasidėjo pirmasis klystkelių etapas. Jis buvo gana ilgas...

Gerai laikiausi iki 3 kurso II pusmečio. Vėliau jau paskaitų nelankiau, įskaitų nerinkau, pajutau, jog greit būsiu išmestas... Susiorganizavau akademines – ir vienas, ir kitas, tada jas gauti sunku nebuvo – nepadėjo ir jos, dar daugiau susiformavo „nauji įpročiai". Ir tada vienas neblogas pažįstamas patarė važiuoti į Vilnių, mat ansamblyje „Lietuva" trūksta baritonų, išvykau...

Prasidėjo II-asis klystkelių metas, linksmybių metas, kuris tęsėsi apie keturis metus: darbas chore būdavo iki 14.00 val. Laiko daug. Naktinis gyvenimas, nuotykiai, vynas ir merginos, įvairiausios grupės – grupuotės, pankai ir poetai, tokie kaip „Brokas" (Kelmickas ir pan.). Visokiausio plauko „inžinieriai", daktarai iš Antakalnio klinikos, medicinos seserys, „forsofščikai" iš Dzeržinskio turgaus, žmonės iš kriminalinio pasaulio, kultūristai iš Palangos kavinės, bendrabučiai ir laiptinės, literatų kavinė, Širvys, Erlickas, „Pitačiokas", Geležinkelio stoties restoranas, „Tauro ragas" – tai buvo mano pasaulis, kuriame jaučiausi savas. Bet kažkaip sugebėjau dar kurį laiką išlaviruoti tarp 2-jų pasaulių, kol, matomai, kažkam trūko kantrybė, ypač kai pamečiau ansamblio vadovo Kazio Budriaus originalias natas.

Išėjus iš ansamblio „Lietuva" paskutinis „zacepas" išsilaikyti Vilniuje buvo Operos ir baleto teatras. Priėmė be vargo. Vos pradėjus dainuoti liaudies dainą, tada, berods, statė operą „Brakonierius". Jau siuvo man rūbus, deja, „užpyliau"... Tada dar pabandžiau laimę pas Aničiūtą – Aklųjų kombinato direktorių eksperimentiniam mėnesiui. Pasikartojo tas pat – „užpyliau"...

Teko sugrįžti į savo „aūlą" jau kaip paklydusiam palaidūnui. Keletą metų variau dar giliau į dugną, kol jį pasiekiau, o tada nusprendžiau griežtai: „Arba mirk, arba gyvenk kaip žmogus!". Taip išsipildė mano pirmosios uošvienės žodžiai: „Jei nemesi gerti iki 33 metų – nemesi niekad". Mečiau 2 mėnesiais anksčiau. Absoliučiai negeriu iki šiol.

Dabar iš ilgų blaivybės metų galvoju, buvom jauni, gabūs, talentingi, neišmanėm pasaulio, savęs, prigimties reiškinių esmės. Tėvai buvo proletarai. Jų galvos prikimštos paprastesniais dalykais – kaip užkalti kapeiką ir pramisti. Neturėjom savo „guru", kas mus vestų teisingu keliu su, matomai, atitinkamu karminiu „bagažu", kol nesusiformavo žalingi įpročiai, „laužyta pasaulėjauta".

Aš turiu omenyje „šakotas, ugningas" prigimtis, ne tuos, kurie gimę gyventi tik „v ramkach pozvolenovo" ir klusniai vykdyti bet kokios sistemos ar režimo priesakus. Per 1 gyvenimą, per 1 karmą reikia suvokti viską, kas ir prie ko... Ne taip paprasta. Šiandien gailiuosi ne mokslo cenzų, tariamų išsimokslinimo aukštumų, bet jauno laiko, „pradžios" galimybių, kur galima buvo šitiek šlifuoti pasirinktas gyvenimo sferas.

Įžengęs į blaivybę, tuoj įstojau į Kauno vakarinę dailės mokyklą, kurią po 4 metų baigiau. Dirbau kolūkiuose dailininku-apipavidalintoju, 8 metus – pedagoginį darbą, laisvoje tėvynėje – kas papuola po ranka. Tačiau per visą šį laiką, diena iš dienos nuosekliai ir sistemingai leidausi „gilyn". Tapiau paveikslus, rengiau parodas (esu menininkų bendrijos „Pegasas" narys), rašau eiles į stalčių ir į rajoninį laikraštį, eseistinius pamąstymus, daugiametį asmeninį dienoraštį, tapybinius pagrindimus, analizes, teikiančias daug džiaugsmo, kuriu dainas, buvau įsitraukęs į bardinį judėjimą. Žodžiu, gyvenu taip, kaip Dievulis mano prigimčiai prisakė. Mėgstu vienumą, joje būnu arčiau žmonių, nei būdamas tarp jų.

Ir vis tik – per visą manąjį tapsmą, per visas saviraiškos formas, per vidinius monologus, vienatines tylas ir audras leitmotyvu ėjo „aistra gelmei" – poreikis kasdieną stumtis, kastis vis giliau, pasitelkus įvairias ezoterines knygas, meditaciją, jogą, afirmacijas, čigongą, vizualizacijas, situacijas, pastebėjimus, mentalinius eskizus ir poetinį transą.

Stūmis gilyn už tos tiesmukiškai matomos žmogiškos ir daiktiškos formos, už šnekamosios kalbos, už kasdieninės elgsenos, už paviršutiniškos jausenos. Tuo ir reiškiasi mano „aistra gyvenimui", kol ji yra – esu ir aš...

Mes labai daug investuojam į santykius tarp žmonių, mat, sakomės esą bendruomeninės būtybės, „santykiai" dažnai turi negerą „kvapą", jie aplipę lyg „dervuota vata" pavydu, klastomis, pagieža, melu, slepiamu priešiškumu, širdperša, kas dabar ir sudaro „socialinę etiką". „Santykiai" – tai meilės pakaitalas, nėra meilės – yra „santykiai". Tačiau – lokalūs santykiai miršta kartu su laikmečio žmonėmis, energija apsivalo, ateina „kiti", kurie neturi „emocionalaus ryšio", su buvusiu kažkada Paganiniu, „Karavadzu", Puškinu ar Volteru. Turiu omeny, jog visai nesvarbu, kad mes ir mūsų saviraiška savo amžiaus masinei sąmonei atrodome autsaideriški, „keistuoliški", bet mes įdedam savąjį dvasinį indėlį, savas pozityvias vibracijas į bendrą aruodą, vientisumo „avilį", būdami „žinomi" ar „nežinomi", gyvendami bendruomenėse ar nuošalėse, Naujojoje Zelandijoje ar Raseiniuose. Savo kuklų indėlį įnešu ir aš.

KAZIMIERA SMILGEVIČIENĖ
KAZIMIERA SMILGEVIČIENĖ

(1937 02 26-2008 04 30)

Kazimiera Smilgevičienė - Pečiulytė gimė Vilkaviškio r. Lauckaimio kaime mokytojų šeimoje. 1957 m. baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, dirbo Marijampolės J.Jablonskio vidurinėje, vėliau – miesto profesinėje technikos mokykloje Nr.7 direktoriaus padėjėja auklėjamajam darbui.

Nuo 1965 m. K. Smilgevičienė gyveno Raseiniuose, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą dirbo vyr. logopede. Raseiniuose prasidėjo ir aktyvi kūrybinė veikla: piešė, tapė, kūrė eiles.

K. Smilgevičienė buvo pirmoji Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Raseinių krašte (priimta 2000 m.). Išleido pažintinę knygutę „Raseiniai", eilėraščių knygeles „Byrantis laikas" (1999 m.) „Brydė dviese" (2000 m.), „Vasario vargonai" (2008 m.). Kūryba spausdinta laikraščiuose „Naujas rytas", „Šeimininkė", žurnale „Jaunimo gretos", rajono literatų almanache „Atminties žiedai", Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos almanache „Ten, Nemuno vingy", bendruose rinkiniuose su kitais autoriais. Keletą kartų nominuota diplomante Nepriklausomųjų rašytojų skelbto vieno eilėraščio konkurso „Lygiadienio giesmė". Poetė apdovanota Kauno apskrities viršininko, Lietuvos kultūros ministro, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos padėkomis.

Be poetinio žodžio Kazimiera buvo pasinėrusi į tapybą, kuri eksponuota bendrose ir personalinėse parodose Sankt-Peterburge, Estijoje, daugelyje Lietuvos miestų. Kaip liaudies meistrei jai suteikti Kultūros žymūno ir meno saviveiklos žymūno vardai.

Dvasinis atsparumas ir tikėjimas, kad kiekvienas „aš" yra kur kas daugiau, negu paprastas laikinas buvimas, didelis reiklumas sau ir darbštumas padėjo realizuoti daug kūrybinių užmojų, tačiau nemažai eilių liko ir rankraščiuose. 

ALBINAS STAKAUSKAS
ALBINAS STAKAUSKAS

Albinas Stakauskas – žurnalistas, literatas, dainuojamosios poezijos propaguotojas, ilgametis dainuojamosios poezijos šventės „Šaltinis" organizatorius gimė 1967 m. kovo 13 d. Ylių k., Nemakščių sen., Raseinių r.

1994 m. Klaipėdos universitete baigė kultūros darbo organizavimo specialybę. Šiuo metu dirba laikraščio „Alio, Raseiniai" redakcijoje. Rašo eilėraščius, noveles, publicistiką. A. Stakauskas sukūrė apie pusšimtį dainų, kurias atliko populiarios muzikos grupės „Prologas", „16Hz", „JAM", Hobby", „Dar2".

Respublikinės kultūros darbuotojų literatūrinės šventės laureatas (1994 m., Mažeikiai). Laikraščio „Šiaulių kraštas" prizas už originalią poeziją (1994 m.). Kūryba spausdinta knygose „Atminties žiedai", „Respublikinių literatūrinės kūrybos švenčių laureatai", „Kūryba 2006", „Kūryba 2007", „Minčių blyksniai", respublikinėje ir rajoninėje spaudoje.

TERESĖ STANKEVIČIENĖ - LEGECKAITĖ
TERESĖ STANKEVIČIENĖ - LEGECKAITĖ

Gimusi esu 1936 m. spalio 7 d. Manau, kad mane paliko išskrisdami gandrai Saugailių k., Betygalos parapijoje, Raseinių r. Jiems tikriausiai buvo per sunku nešti mane mažą atgal.

Mano tėvų nuomonė tuo laiku į vaikų gimimą buvo tokia: kiek Dievas davė, tiek jų ir buvo. Buvau dvyliktas vaikas šeimoje ir paskutinė. Manau, kad per daug nebuvau laukta, tėvai apie tai nekalbėjo.

Tėvas - Ūturių dvaro spirito varyklos pono grafo asmeninis furmonas (vežėjas). Iš vyresnių seserų pasakojimo esu girdėjusi, kad už gerą darbą tėvui buvo suteiktas grafo kažkoks ypatingas grafo garbės apdovanojimas. Vėliau tėvelis buvo šaulių savanoris. Susikūrusiame dėdės Vinco Bakšio dūdų orkestre tėvelis mušė būgną.

Mama buvo ūkininko dukra (ūkininkaitė), todėl mamos tėvai priešinosi jų vestuvėms. Mamos tėvas jojo į Betygalą pas kunigą ir prašė, kad neduotų šliūbo, tačiau kunigas nesutiko to daryti ir Boleslovas Legeckas vedė Marytę Bakšytę, kuri pasiėmė vyro pavardę Legeckienė. Tėvas kaip Šaulių savanoris gavo 16 a žemės ir ūkininkavo. Mes visi 12 vaikų gimėme savanorio ūkininko šeimoje. Užėjus tarybinei valdžiai, tėvai išsigando ir visus dokumentus sudegino. Aš apie tai sužinojau kai tėvas jau buvo miręs, o mama tų laikų įvykių mažai ką beprisiminė, sužinojau tiek, kiek vyresnės seserys papasakojo. Vyko klasių kova. Tėvelis miškinių paliepimu prisikrovęs šiaudų į ratus vežė ginklus per Kūrmiškės mišką, kuris buvo apsuptas rusų garnizono. Parvažiavo tėvelis laimingai, tačiau išbalęs kaip popierius, kelias valandas negalėjo pasakyti žodžio, pasakojo mamytė. Po to jis ilgai sirgo, galiausiai pripažino žarnyno vėžį. 70 metų tėvelį palaidojom Betygaloje. Mamytė pagimdė 12 vaikų. Pirmieji keturi maži mirė, aštuoni užaugome: du broliai ir šešios seserys. Mamytė augino vaikus, dirbo namų ir lauko darbus, buvo kaimo pribuvėja (gaudė gandrų atneštus vaikus), taip pat rinko kaime vaistažoles, jomis gydė savo šeimą ir kaimo žmones, dėl to buvo vadinama kaimo „daktarka", neimdama jokio atlygio nei už vaikučius, nei už vaistažoles.

Tėveliai buvo gailestingi. Kai vokiečių laikais pas mus vėlų vakarą kaimynas atlydėjo jauną augalotą žyduką ir prašė jį paslėpti, tėveliai jį priėmė, rizikuodami visa savo gausia šeimyna. Jį ilgai slėpė, puikiai prisimenu, kai sulodavo šuo, mamytė patraukdavo pečiaus dangtį ir Antanas Lazarskis akies mirksniu susiraitydavo, atrodo, gana mažame duonkepyje, mamytė užstatydavo linų ir pečdangtį. Mums vaikams būdavo net juokinga, tačiau mes žinojom, kad juoktis iš žmogaus negalima, žinojom, kad pasakoti niekam negalima, turėdavome žvalgytis, ar kas neina pas mus. Kai kiemas prigužėjo rusų kareivių, Antanas Lazarskis išvažiavo į Raseinius. Vėliau jis tapo Raseinių rajkoopsąjungos pirmininku, tėvai niekada nesikreipė jokios pagalbos pas jį. Tėvų buvo nuostata: padarius gerą darbą nesigirk ir atlygio neimk. Mamytė išgyveno iki 92 metų, mirė tą pačią dieną su Brežnevu. Daug kam buvo neaišku kodėl Lazarskis su žmona dalyvavo mano mamytės laidotuvėse, apie šią istoriją niekam nepasakojau, žinojo tik mano šeima.

Namų aplinką prisimenu: didelį kiemą, tvartą kartu su daržinėle pašarui laikyti, toliau didelį klojimą javams suvežti, šulinį su svirtimi vėliau perdarytą į rentinį, sukamą rankena, namą šiaudiniu stogu- užaugę su broliu perdengėm medinėm lentelėmis (gontomis), didelį apvalų darželį, kuris buvo apsodintas gyvatvore. Joje tam tikrais tarpais buvo lauko medžiai: ieva, beržas, klevas, prie vartelių iš abiejų pusių buvo alyvos, keliukas iš sodybos buvo apsodintas vyšniomis. Kitoje namo pusėje buvo didelis sodas, už lauko virtuvės jau sesers mokyklinio amžiaus sodinti šeši berželiai. Tokia mano Gimtinė - „kur jaunystės svajos ir takai smėlėti, ten tik rūtos žalios, jau rugiai pasėti".

Pradinę mokyklą baigiau Saugailiuose, vėliau mokiausi Betygalos vidurinėje vakarinėje mokykloje. Septintoje klasėje, pavasarį prieš egzaminus stipriai susirgau, teko atsigulti į Kauno klinikas, todėl negalėjau laikyti egzaminų. Klinikose pripažino plaučių TBC. Išsiuntė į sanatoriją. Tai tęsėsi daug metų. Todėl mano mokslai - nebaigta septynmetė. Gyvenimo kelią rinkausi pagal sveikatą ir galimybes. Mano pažiūras formavo gyvenimas ir knygos. Esu žingeidi, domėjausi viskuo. Tarybiniais laikais ieškodavau vadinamos „geltonos " literatūros, skaičiau tiek tarybinę, tiek smetoninę literatūrą, visą laiką skaičiau eilėraščius. Mano jaunystė prabėgo ligoninėse, sanatorijose, tais laikais visur būdavo bibliotekos, turėjau galimybę skaityti. Tėvai buvo religingi, labiau mamytė, skaičiau daug religinių leidinių. Dėl silpnos sveikatos buvau išleista iš kolūkio, išvažiavau į Raseinius, dirbau „Šatrijos" fabrike siuvėja, vėl dėl sveikatos turėjau keisti darbą, perėjau į vaikų darželį „Saulutė". Pagerėjus sveikatai sukūriau šeimą, vyras – statybininkas, užauginau sūnų Saulių ir dukrą Vilmą.

Rašiau nuo jaunystės, tik nesupratau, kad galiu rašyti eilėraščius. Kai reikėdavo parašyti draugėm prisiminimus, niekada neieškojau minčių, visada sukurdavau pati. Nesuprasdavau kam draugėm reikia tų prisirašytų posmelių. Aš galvojau, kad visi gali iš savęs sukurti. Kai šeimoje buvo nemalonumų, jaučiausi vieniša, parašiau pirmą savo eilėraštį. Išėjus į pensiją, įstojau į Neįgaliųjų draugiją. Tapus pirmininke, turėjau saviveiklos būrelį, teko rašyti scenarijus, esu Raseinių literatų klubo „Dubysa" narė. Rašau kai iš kažkur ateina įkvėpimas ir eilėraštis atrodo galvoje parašytas.

Mano kūrybą spausdino Raseinių rajono laikraštyje „Naujas rytas", Lietuvos Invalidų Draugijos almanache „Žodis – žvakė nakty", Raseinių literatų klubo „Dubysa" almanache „Minčių blyksniai". Savo eilėraščių knygą „Mano svajos širdim užrašytos" esu išleidusi 2008 m. Turiu dar eilėraščių, netilpusių į pirmą knygą. Rašau dar ir dabar. Turiu planų išleisti antrą knygą, jei leis finansai.

ONA ŠULSKIENĖ
ONA ŠULSKIENĖ

(1930-2004)

Ona Šulskienė - Pocevičiūtė gimė 1930 metais Žaiginio k. mažažemio valstiečio, turėjusio 3 ha žemės, šeimoje. Tėvas visąlaik dirbo Žalakiškių malūne malūnininku, o po darbo kalviavo, motina apsiūdavo viso miestelio moteris. Jų namuose ilgą laiką buvo mokykla. Baigė Šiluvos vidurinę mokyklą ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Mokytojavo Žaiginyje, Šimkaičiuose (Jurbarko r.), Šatėse (Skuodo r.), Girkalnyje, Ariogaloje. Rašė eilėraščius, apsakymus, inscenizavo liaudies pasakas mokykliniam lėlių teatrui, jas statydavo, režisuodavo.

Onos Šulskienės eilėraščiai išspausdinti knygelėje „Dubysos šaltinis" (2004 m.), o prozos kūrinėliai – „Žiedai ir šalnos" (2006 m.). Užaugino tris sūnus. Išėjusi į pensiją, aktyviai mokėsi anglų kalbos. Buvo įstojusi į World English Institutą ir jį sėkmingai baigė. Vertė kūrinėlius, kuriuos atsiuntė vyro brolis iš Australijos.

Literatė Ona Šulskienė mirė 2004 metais. Vyrui ir sūnums ji - per anksti išėjus.

VYTAUTAS ŠULSKIS
VYTAUTAS ŠULSKIS

Vytautas Šulskis, Ambroziejaus, g. 1927-12-15 Gižiemių k., Pernaravos vls., Kėdainių apskr. Gimiau trečias iš keturių, atėjau neramus ir didelis rėksnys. Svajojau, kai tik galėsiu, pasiimsiu mamą pas save gyventi, kad bent tuo galėčiau atsidėkoti už rūpestį, parodytą man vaikystėje. Svajonė neišsipildė, nes mama mirė man besimokant aštuntoje gimnazijos klasėje.

Tėtis lankė carinę rusų mokyklą. Tėtis mėgo skaityti viską, kas nuo metu buvo galima gauti. Iš laikraščių ėjo „Ūkininko patarėjas", „Trimitas". Mūsų kaime iš 6 gyventojų tik vienas tėtis buvo užsisakęs laikraščius. Buvo pasidaręs radijo imtuvėlį, kiekvieną dieną 12 val. iš bet kokio darbo grįždavo namo klausytis žinių. Paskui pasidirbo lempinį aparatą, iš vatmano pasidarė garsiakalbį. Radijo aparatą maitino savadarbiai elementai, stovėję po stalu, griežtai perspėti jų nepajudinti, kad neišsilietų stiklainiuose esantys skysčiai su varinėmis plokštelėmis. Sueidavo kaimynai pasiklausyti žinių. Nors kaimynai ir klausėsi, bet prašydavo: „Susiede, paaiškink, ką čia sakė (išklamačyk)". Mes vaikai, kad nesimaišytume suaugusiems, sėdėdavome virtuvėje. Daugoka vyrų sueidavo Lietuvai neramiais laikais – 1940-1944 m. Karo metu vokiečiai nieko nesakydavo dėl radijo klausymo, bet vos tik pasirodė pirmieji rusų kareiviai (antenos stiebas aukštas), tuojau pradėjo atiminėti aparatus. Tada tėtis, kad būtų saugiau, radijo aparatą padėjo ant tvoros stulpo: matot, neveikiantis. Vakare atsineša į trobą, sukiša lempas ir klausosi žinių. Iš knygų brangino šv. Rašto 6-tomį, laikraščių komplektus. Trobai degant (1944) supleškėjo visos knygos. Rusų kariai aiškino, kad padegamąją paleidę netyčia. Šiaudinio stogo namas vasaros karšty degė kaip parakas. Šv. raštas liko apdegusiais šonais. Jau vokiečiai Hitlerio laikais, sukrovę Heinės raštus ir žydų knygas, patyrė: knygos nedega. Rusai lietuviškas knygas pjaustė popieriaus fabrikuose.

Tėtis buvo šaulys, eidavo į Pernaravą, į šaulių sueigas. Kartą šaulių pratybose nuėję net iki Dotnuvos, tik šautuvo neėmęs į namus. Kodėl – nebuvo progos paklausti. Išgyveno 99 metus ir 10 mėn. Mirė sustojus virškinimui. Mirė pilnos sąmonės: „Šiandien mirsiu, uždekit žvakę, tegu ji sau dega..."

Paliko Pernaravos valsčiaus aprašą, atsiminimus apie savo kaimo žmones, apylinkės pažįstamus. Jam išėjus, sutvarkiau atsiminimus. Kolūkyje dirbo apskaitininku, revizijos pirmininku.

Mama mokėjo skaityti ir rašyti. Ir šiandien negali sau dovanoti, kodėl nepasiklausiau, kur ir ko mokės. Turėjo gražų balsą, bet niekada negirdėjau dainuojant, tik giedodavo, jau iš pat ryto. Buvo pašaukta audėja, to išmokė vieną dukterį. Kiek prisimenu, mama tik verpdavo ir ausdavo. Yra išlikę jos austų gražių kilimų, rankšluosčių, o juostų neišliko. Ilgai juostų varstotėlis tūnojo klojime šienu užkrautas. Seseriai mirus, mūsų namuose kaime gyveno atsikėlusi šeima, ir nieko neliko. Ar varstotą išsivežė, ar sudegino – nepaklausi.

Tiek mama, tiek sesuo laikė darželį, gėlių gryčioje ir lauke. Net dabar, užvažiavus (2010) pasižiūrėti, kas liko iš tėviškės, krūmais užaugęs darželis ir tėčio vynuogės, kurių šakelę nusipjovė mane atvežusysis. Daržely augo vešlios rūtos. Niekaip neprisimenu, kad kas būtų skundęsis, kad jos „nudegina" rankas. Ar rankos buvo kitoniškos, ar rūtos, ar klimatas, buvo nekenksmingos. Dabar bijomasi jas auginti. Be jų niekaip neįsivaizdavome karsto papuošimo. Rūtas ir ravėdavome, ir apkarpydavome – apkarpytos gražesnės – žalias kerelis.

Gyvenome neturtingai, žemė bloga, ką ten su vienu arkliuku giliai išarsi. Gal dėl to ir tarnauti teko seseriai, man gerokai trumpiau. Mano šeimininkas buvo labai geras. Nuostabiai. Sunkiausia piemeniui anksti keltis. Šeimininkas, parginus karves su avimis, leisdavo perpietį numigti. Mama džiaugdavosi: „O, kaip tave gerai maitina!". Kiekvieną ketvirtadienį, parvažiuodamas iš Ariogalos turgaus (turgūs vyko tik ketvirtadieniais), visada ką nors parveždavo. Jei jau neturėjo ką iš turgaus, tai 20 centų būdavo mano delne. Kai jau sovietiniais laikais, eidamas į gimnaziją, jį sutikdavau, visada užprašydavau pas mus pernakvoti, pabūti: mano gerasis šeimininkas, sūnų išvežus į Sibirą, ėjo elgetaudamas.

Anuo metu kaime laikrodis – žadintuvas būdavo ant stalo. Tėtis, pažiūrėjęs į saulę, pasakydavo, kokia dabar valanda. Niekada nepasivėlydavo 12 valandai klausyti žinių. Ir mane, piemenuką, išmokė spėti dienos valandas. Tai buvo nuo 9 ryto iki 17 vakaro. Kitų valandų lyg mums nereikėjo. Žinojome – jau saulė ant laidos, jau saulė lazda nuo žemės, rytą – jau saulė rodo pusrytį.

Namuose karves ganėme ganykloje, aptvertoje nuo karo likusiomis spygliuotomis vielomis.

Kai rinkau savo krašto žmonių atsiminimus ir visa, kas su mano gimtuoju kaimu, prisiminėme piemenų žaidimus. Kiek jų mokėjome, ypatingai jei turėdavome peilį. Piemuo su peiliu – karalius. Juk degtuką reikėjo perskelti per pus: kas gi duos piemeniui visą dėžutę – tik vieną degtuką. Tas dviem dienom. Bet piemenų žaidimai pasimiršo. Prisiminėm mažumą. Ripkos mušimas – kiemo žaidimas, o sviedinys atsirado po Olimpinių žaidynių Kaune. Daugiausia siūtinis. Kai brolis man paliko krepšinio sviedinį – draugų turėjau pulką. Žaidėm tik kvadratą. Krepšinį, tik kai ėjom gimnaziją.

Karves ganant labai bijojom griaustinio, žaibavimo. O trankydavosi, o žaibai vyniodavosi apie kojas. Karves pargindavome namo. Dabar nė to trankymosi, sakykime, šią vasarą tik padundeno. Dingo perkūno narsa.

Brolis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, aš buvau paskirtas arti. Vokiečių laikais gaudavome savišvietos lapelius, mokėmės savarankiškai, tikėdamiesi išlaikyti egzaminus. Užėjo rusai, steigėsi progimnazijos. Ariogaloje, Čėkuvos dvare, atsidarė progimnazija. Buvau baigęs 6 skyrius, o norėjau įstoti į 4 klasę. Į ją priėmė tik baigusius 7 skyrius. Kelis metus vokiečių laikais praleidau namuose. Direktoriaus prašaus, kad priimtų į IV. „Nu, broliuk, kad neišeina, toks įstatymas. – „Direktoriau, man 17 metų, baigsiu vos ne dvidešimt dviejų". – Matau, tamsta, labai nori mokytis, dar pasiruošk, turėsi laikyti egzaminus". Direktoriaus garbei turiu prisipažinti, kad egzaminai buvo taip man sudaryti, kad juos išlaikyčiau. Prisimenu algebros dvinario formulę. Išsprendžiau, atsakymas geras, o jis šypsosi. Galvoju, kažkas ne taip. „Taip tai taip, atsakymas geras, tik reikėjo spręsti pagal formulę". O aš galvoju: baigta – neišlaikiau. Tuomet į progimnaziją atėjo jaunimas gerokai vyresnis. Aš buvau seniausias, tik vienas buvo dar senesnis.

Turėjome labai gerus mokytojus. Vokiečių ir anglų kalbą dėstė Kauno universitetą baigęs, chemiją, biologiją – Dotnuvos ŽŪA. Kiti seminarijas. Kaip mes juos gerbėm ir mylėjom! Buvo mokytojai entuziastai. Paskui prasidėjo vežimai, tiesiog iš klasės. Kai atėjo ieškoti vienos mūsų klasės draugės, paklausė direktoriaus, ar nepastebėjo – atėjo į mokyklą (namuose nerado). Direktorius sako nepastebėjęs. Tada vienas komjaunuolis jiems pasakė: „Mačiau, atėjo į klasę"... Išsivedė, pabiro mūsų pamokos. Bėgome kas kur kaip ką gauti draugei vežtis. Radome ją vežime verkiančią. Iš klasės išvežė dvi mokines.

Baigęs pradėjau mokytojauti, nes studijuoti mirus mamai ir sudegus gryčiai nebuvo kaip. Iš pradžių įstojau į vokiečių k. fak., paskui, atvažiavus būsimai žmonai, perstojau į lietuvių k. ir literatūros fak. Turėjome labai gerus dėstytojus. Gal gimnazijos ir studijos VVPI buvo pats gražiausias amžiaus laikas.

Z. Slaviūnas įdiegė: jūs turite visą gyvenimą rinkti tautosaką, užrašinėti ją, kas gražaus ir gero tautos sukurta. Renku iki šiandien.

Mano klasė buvo išskirtinė – vyriausia amžiumi ir nekomjaunuoliška. Visi vyrai, buvę aukštosiose mokyklose, buvo suimti ir nubausti po 25 m. ir 5 m tremties. Grįžę jie apie tai aprašė knygoje „Studentų byla".

Likome nesuimti tie, kurie mokytojavome. Mergaičių nelietė.

Mokant lietuvių kalbos, tekdavo skatinti, kad rašytų vaizdelius, miniatiūras, kupletus, eilėraščius. Pajutau, kad mano žodis nelabai patrauklus, jei nemato pavyzdžio. Pradėjau siuntinėti į rajoninius laikraščius. Tai buvo daugiau kaip raginimas. Sakytume: Verba docent, exempla trahunt (Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia).

Spausdintis pradėjau ilgai raginamas – nedrįsau. Ką čia naujo pasakysi? Aš gi literatūros mokytojas, žinau, kas gražu, kas turi išliekamąją vertę, kas tik kasdieniniai įspūdžiai. Bet kitus raginau rašyti, mokiau poetinės gramatikos. Rašydavau teigiamus žodžius redakcijoms: ateina naujas rašytojas, būkit geri – išspausdinkit literatūriniame puslapyje. Jaunasis rašytojas, pamatęs savo išspausdintą eilėraštį, apsidžiaugia ir pradeda literatūrinį vargą.

Dirbau ir mokiau tik keturiose mokyklose. Dešimt metų Žemaitijoje. Tai buvo patys gražiausi darbo metai. Kaip sekėsi ar nesisekė mokytojauti, aprašiau „Pedagoginiame dienoraštyje" (rankr.). Mat dienoraštį rašau nuo 1943 m. Yra dingusių, kiti išlikę. Žmona savo dienoraštį (lyg ką nujausdama) sudegino, ragindama taip pasielgti ir man. Paskutiniųjų dviejų dešimtmečių dienoraščius prašiau sūnų sudeginti tada, kai perskaitys. Ten yra įdomių pastabų, kur kitur kažin ar beras.

Negaliu neprisimint, kokie malonūs ir įdomūs tie mūsų mokiniai žemaitukai. Mes su žmona buvom du mokytojai aukštaičiai, kiti vietiniai. Kartą man, besiruošiančiam rašyti diktantą, atsistojo viena mergaitė (drąsi ir gabi): „Mokytojau, mes aukštaitiškai diktanto nerašysime". To mano darbe niekad nebuvo. „Matot, brangieji, diktantą tai mes turime parašyti. Jei jūs norite, rašykite žemaitiškai". Jie labai apsidžiaugė ir palinko prie sąsiuvinių. Parašė vieną sakinį, matau, kažko jie muistosi. Nieko nematau, nieko nesuprantu. Diktuoju toliau. Dar daugiau po suolą trinasi. Dabar atsistoja ta pati mergaitė: „Mokytojau, gal nesipykime, rašykime, kaip visada". – „Gerai, rašykime". Po pamokos paprašė, kad pirmųjų sakinių nelaikyčiau klaidomis, tiesiog nubraukčiau ir tiek. Žinoma, atsakiau, čia buvo bandymas.

Kai atsikėlėme į Žemaitiją, direktorius pasiūlė jo mašinėle aplankyti kai kurių mokinių tėvus, susipažinti su nauja darbo vieta. Aplankome vienus mokinių tėvus, kitus, atvažiuojame į gerokai atrodančią trobą, įeiname, prie stalo sėdi trys vyrai, pasistatę buteliuką dažo. Pasisveikinę mes du (direktorius kaip pažįstamas, arčiau) susėdame tolėliau nuo stalo: nelaižytas ne veršis, nekviestas ne svečias. Taip iš kalbos vienas jau pagyvenęs, mums užduoda mįsles. Kaip ir visose pasakose: atspėsi – gyvensi, neatspėsi – mirsi. Žinoma, gerai, kad buvau su žmona, ji gudresnė už mane, visas mįsles įminė, tada šis ir sako: „Va, dabar jau galima su žemaičiais ir išgerti". Ir juokiasi pilna burna.

Pirmą knygutę išleisti priragino jaunystės draugas.

Pirmieji eilėraščiai pasirodė Raseinių literatų kūrybos rinkiny „Atminties žiedai" 1994 m. Esu išleidęs tokias knygutes: „Apie žmones", 1995; „Requiem" 2002 (išėjus sūnui); „Dubysos šaltinis", 2005; „Ariogalos mažoji enciklopedija", 2005; „Mūsų kiemas", 2005; „Ašarų druska", 2005 (išėjus žmonai); „Žiedai ir šalnos" 2006 (mano ir žmonos kūrinėliai).

JANINA TAUTKIENĖ
JANINA TAUTKIENĖ

Gimiau 1944 m. sausio 8 d. Raseinių r. Puišių kaime, kuriame prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Gimtoji sodyba buvo apsupta Puišinės mišku ir Plaukupio upeliu. Romantikos netrūko, nes miškas buvo pilnas paukščių čiulbesio, o upelio krantai – lauko gėlių ir prisirpusių žemuogių.

Mokiausi Kubiliškės pradinėje mokykloje, vėliau Paliepių aštuonmetėje ir Viduklės vidurinėje mokykloje. 1963 m. įgijau prekybininkės specialybę ir dirbau pardavėja. O 1968 m. nusišypsojo laimė, nes gavau darbą Sujainių kultūros namuose. Ten direktorės pareigose išdirbau iki 2006 m. Būdama aktyvia saviveiklininke kultūrinį darbą dirbau su didele meile.

Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, išklausyti jų rūpesčius ir džiaugsmus, kiek galėdama padedu jiems. Jau devyniolika metų vadovauju Raseinių r. klubui „Diabetas", esu rajono literatų klubo „Dubysa" ir senjorų klubo „Sraunioji Dubysa" narė.

Rašyti pradėjau dirbdama kultūrinį darbą. Rašiau įvairius kupletus, trumpus eilėraštukus organizuojamiems renginiams. Rimtesnes eiles pradėjau rašyti sulaukus penkiasdešimties. Turiu sukaupusi nemažą pluoštelį eilėraščių. Norėčiau išleisti savų eilėraščių knygą, bet, manau, dar reikia palaukti.

Su a. a. vyru Antanu susilaukėme dviejų atžalų sūnaus Egidijaus ir dukros Aivos. Šiuo metu turiu penkis anūkus ir du proanūkius.

Kūrybai tai netrukdo, atvirkščiai, dar labiau įkvepia.

 

ALFONSAS VAIČIULIS
ALFONSAS VAIČIULIS

Aš, Alfonsas Vaičiulis, esu gimęs 1945 m. vasario 16 d. Raseinių rajone, Šiluvos parapijoje, Vilkiškių kaime, vienkiemyje ant Sandravos upės kranto, paskendusiame tarp pušynų ir beržynų. Buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Augome keturi broliukai ir sesutės. Gimtinės šilo šlamėjimas ir Sandravos upelio čiurlenimas giliai įsikirto širdyje ir lydi iki šiol. Visą mano gyvenimą.

Mama Liudvika Vaičiulienė ir tėtė Stasys Vaičiulis buvo kumečiai. Šiaip taip vertėsi tarnaudami pas turtingesnius. Paveldėjęs iš savo tėvų keturis hektarus smėlėtų žemių su visa šeima darbavosi joje. Čia augo tik rugiai, žirniai, bulvės. Tik neilgai, tik kelius metus ta žemelė mus maitino. 1949 m. ją nauja valdžia atėmė. Atėmė ir du arklius, karvę paliko vieną. Prisimenu kaip tėvas verkė kraudamas į vežimą iš senelio paveldėtus plūgą, akėčias ir kitą inventorių. Iš kartos į kartą paveldėtas turtas nuplaukė negrįžtamai. Daug ko tada nesupratau. Dabar abu tėvai guli su seneliais Šiluvos kapinių smėlyje.

Vaikystės metais svajojau tapti kunigu, mokyti žmones doro gyvenimo ir pačiam eiti tuo keliu, daryti žmonėms gera. Mačiau ir matau, kaip nedora luošina žmones. Tik svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. 1959 m. baigiau Rinkšelių septynmetę mokyklą. 1961 m. įstojau į Tytuvėnų žemės ūkio technikumą. Baigęs 1966 m. ir įgavęs agronomo diplomą buvau pašauktas trims metams į rusų kariuomenę. Ten tarnaudamas strateginės raketinės kariuomenės daliniuose daug ką supratau. Dieną naktį į viršų pakeltos stovėjo 30 metrų aukščio raketos kovinio budėjimo parengtyje, paruoštos atominiam smūgiui. Tereikėjo tik mažo mygtuko spustelėjimo. Čia pajutau ir įsitikinau, koks trapus yra mūsų, žmonių, gyvenimas. Taip pat giliai įsisąmoninau, kad niekada gyvenime nėra taip sunku, kad negalėtų būti dar sunkiau.

Darbinė veikla Raseinių rajone:

1969 m. kolūkio „Žingsnis pirmyn" fermos vedėjas;

1970 m. „Žingsnis pirmyn" laukininkystės brigadininkas;

1971- 1976 m. „Bebirvos" kolūkyje vyr. agronomas;

1976- 1977 m. kolūkio „Dubysa" pirmininko pavaduotojas;

1977- 1983 m. kolūkio „Šviesi ateitis" pirmininkas;

1984- 1986 m. kolūkio „Šviesi ateitis" pirmininko pavaduotojas;

1987- 1988 m. kolūkio „Lenino keliu" profsąjungos pirmininkas;

1989- 1992 m. kooperatyvo „AJA" pirmininkas;

1993- 1997 m. individualios įmonės „SIJA" savininkas;

2003-2009 m. tikybos mokytojas Paliepių pagrindinėje mokykloje;

2007- 2013 m. Paliepių bibliotekos vyresn. bibliotekininkas.

Mano mokslai:

1953- 1959 m. Rinkšelių septynmetė mokykla;

1961- 1966 m. Tytuvėnų žemės ūkio technikumas;

1975- 1981 m. Lietuvos žemės ūkio akademija;

2000- 2004 m. Religijos studijų kolegija.

Vedęs 1969 m. Su žmona Irena Vaičiuliene (Petraityte) gyvename keturiasdešimt ketveri metai. Užauginome sūnų Audrių, dukrą Giną. Turiu dvi nuostabias anūkes Evą ir Gerdą, kurios yra didžiausias senelių džiaugsmas.

Rašau eilėraščius. Kartais juos spausdinu. Išleidau poezijos trilogiją „Šalia žmogus", „Palytėjimas", „Pasilik žmogus". Parašyta ir ketvirtoji knyga, kai turėsiu galimybę, išleisiu. Šiandien gyvenu Paliepių k., Ariogalos sen., Raseinių r. Mano gyvenimo credo: surasi save dalindamas.