Ekspozicija skirta Daugirdo 150


Tado Daugirdo giminės herbas

Senųjų Žemaitijos bajorų ir dvarininkų (herbas Gulbė) palikuonis Tadas Daugirdas paliko gilų pėdsaką Raseinų žemėje ir Lietuvos kultūroje. Tadukas gimė 1852 m. Torbine (Novgorodo sr., Rusija). Jo tėvas Mykolas buvo inžinierius, motina Marija Jelenskaitė – kilusi iš Varputėnų dvaro (Šiaulių apskritis). Į Plembergo dvarą T. Daugirdo tėvai atsikraustė jam esant dvejų metų. T. Daugirdas paveldėjo tėvams priklausiusį Plembergo dvarą (Ariogalos sen.). Plačiau apie šeimos geneologiją.

Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau mokydamasis Vilniaus realinėje bei I. Trutnevo piešimo mokykloje, tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Šeimoje nebuvo priešpriešos rusų valdžiai. Kaip rašo istorikas Dr. Algirdas Girininkas, T. Daugirdo pažiūrų ir vidinio gyvenimo kaita prasidėjo jam mokantis Peterburge, kur jis susipažino su S. Vitkevičiumi, buvusio Šiaulių bajorų maršalkos, už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremto į Sibirą, sūnumi. Vėliau su juo T. Daugirdas vyksta studijuoti tapybos ir į Miuncheno Meno akademiją. Ši pažintis buvo labai reikšminga jaunajam T. Daugirdui. Būtent tuo metu pradėjo formuotis jo – septyniolikamečio – anticarinės pažiūros.

Ir tai nebuvo nieko nuostabaus, nes anticarinėmis nuotaikomis gyveno dauguma to meto lenkų bajorų. T. Daugirdo pažiūrų formavimuisi daug įtakos turėjo ir 1880–1881 m. išvykos su S. Vitkevičiumi, A. Kirkoru, G. Osovskiu ir kitais etnografais bei archeologais į pietinę Lenkiją – Tatrų regioną, kur jie rinko etnografinę medžiagą iš guculų ir sorbų.1884–1887 m. jis tyrinėja Visdergių (Šiaulių r. Micaičių sen.) pilkapyną, 1885 m. – Titvydiškės (Kelmės r. Šaukėnų sen.) senkapį, Imbarės (Kretingos r.) kapinyną ir piliakalnį, Paklibakių (Kelmės r.) senkapį, Darbutų (Raseinių r. Betygalos sen.) piliakalnį bei Gilvyčių (Šiaulių r. Kurtuvėnų sen.) pilkapyną, žvalgo kitus Žemaitijos archeologinius paminklus. Taip sukaupia nemažą – apie 1772 vnt. – archeologinių, istorinių, etnografinių daiktų kolekciją. Apie savo archeologinius tyrinėjimus rašo į lenkiškus žurnalus „Kłosy", „Pamiętnik fizyograficzny", „Wisła".

1891 m. grįžęs iš Varšuvos į Plembergą, jis aktyviai imasi archeologinių tyrinėjimų Žemaitijoje, dvare įsteigia chorą, bendrauja su lietuviais dvaro tarnautojais, augina žilvičius įsteigtai meniško pynimo dirbtuvėlei, buria žmones, juos šviesdamas. Ilgainiui į Lietuvą, jos praeitį ima žvelgti jau ne veikiamas praeities romantikos nuotaikų, o kaip mokslininkas, ieškodamas lietuvių kilmės, tirdamas jų priešistorės paminklus. T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui. 

Dar vienas svarbus žingsnis - 1890–1891 m. T. Daugirdas pradeda rašyti į „Varpą" apie Žemaitijos archeologinius tyrinėjimus, radinius. Pvz.: (DAUGIRDAS (DOWGIRD), T. Trumpa apžvalga padarytų Lietuvoje ir Žemaitijoje archeologiszkų tyrinėjimų palaikų prieszistoriszkos gadynės // Varpas, 1891, Nr. 6, p.

Tačiau „litvomaniška veikla" netiko artimiesiems. Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Dėl nuolatinių kivirčų, be to bodėdamasis ūkine veikla jis dvarą perduoda vyresniajam sūnui ir išvyksta į Vilnių. Galutinis jo posūkis lietuvybės link buvo dalyvavimas 1905 metų Vilniaus Seime.

 Neliko pamiršta ir didžioji gyvenimo aistra – archelogija: nuo 1907 m. vasario 8 d. Kauno miesto muziejuje dirbo konservuotoju, o nuo 1909 m. sausio 23 – direktoriumi. Muziejui dovanojo didelį archeologinės bei etnografinės medžiagos rinkinį. Jo dėka, iš atsitiktinių radinių sandelio Kauno m. muziejus virto pavyzdingu kraštotyros muziejumi. 

1910–1914 m. T. Daugirdas daug prisidėjo prie lietuvių dailės parodų organizavimo Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais saugojo muziejų, parašė išsamų kaizerinės okupacijos laikotarpio dienyną. Rašė periodiniuose leidiniuose „Draugija", „Viltis", „Lietuvos ūkininkas", „Lietuva", „Vienybė" ir kt. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais periodikoje pasirodė daugiau kaip 130 jo publikacijų. Išleido ir keletą knygučių, tarp jų „Girkalnio užgavėnės: vienaveiksmis pavadinimas su dainomis ir šokiais".

1916 m. jis išleido seriją atvirukų su senaisiais lietuvos miestų herbais.

Šie kuklūs T. Daugirdo atvirukai labai pasitarnavo kuriantis naujoms Lietuvos miestų savivaldybėms, tapo pavyzdžiu herbams. Tačiau tai ne vienintelis T.Daugirdo įnašas į Lietuvos heraldikos istoriją. Jis aktyviai dalyvavo atkuriamos valstybės vėliavos (buvo priimtas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos įvesti geltoną), herbo kūrimo darbe. Dar 1917 m. paskelbė straipsnį „Mūsų Vytis", išleido atviruką su senuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu.

T. Daugirdas paliko pėdsaką ir Lietuvos filatelijos istortijoje – 1919 m. metų vasario 17 d. išleisti pirmieji lietuviški spalvoti pašto ženklai, išspausdinti Berlyne, kurių dailininkai – K. Šimonis ir T. Daugirdas.

Nors gyventi buvo likę visai nedaug, tačiau Tadas Daugirdas dar spėjo pasidarbuoti ir nepriklausomoje Lietuvoje: 1919 m. jis tapo Valstybės archeologijos komisijos (VAK) pirmininku.

T. Daugirdas paliko ir gan nemažai tapybos darbų. Nors profesionaliu dailininku netapo, bet nutapė keliasdešimt realistinių paveikslų, iš kurių pažymėtini paveikslai: „Auštant", „Dubysa", „Pūga", „Kiemas" ir kt., sukūrė vitražų Kauno bažnyčioms ir miesto muziejui, teatro dekoracijas ir kostiumus, Lietuvos miestų herbus, pagal jo projektą dekoruota Maironio namų didžioji svetainė (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus).

Tadas Daugirdas mirė 1919 m. lapkričio 1d. Kaune; palaidotas Ariogaloje, Daugirdų šeimos koplyčioje.

Šaltiniai:

http://www.sejm-wielki.pl/b/psb.4582.1

Atnaujinta: 2018-07-21

Jono Brigio asmeninis rinkinys