MARCELIJUS MARTINAITIS (1936–2013)

(„Marcelijus Martinaitis – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų išprūstanti figūra – aktyvistas (Atgimimo, Sąjūdžio laikų viešasis veikėjas, deputatas) ir kartu atsiskyrėlis, sunkiai išviliojamas iš savo sodo, iš savo Nuošalės, kalbantysis (vien dirbdamas Vilniaus universitete turėjo perskaityti kelis šimtus paskaitų) ir kartu tylintysis, daugiau kaip prieš trisdešimt metų mįslingai ir neatšaukiamai ištaręs „O toj tyloj ir man yra kažkas, / kažkas iš to, ką žemėn kas". Archainis žmogus, žemdirbys, augintojas, augalų ir gyvūnų ištikimas globėjas ir bičiulis. Archainės vaizduotės poetas, atmintyje atidengiantis gilių, dar mitinių lietuvių pasaulėjautos klodų. O kartu ir lietuvių poezijos modernistas, modernizatorius – ypač sunkiuoju laiku, septintuoju-devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu..." V. Daujotytė)
Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių r.
1964-aisiais jis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980-ųjų dėstė Vilniaus universitete. Vėliau čia dėstytojavęs M. Martinaitis devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo „Literatų kalvei" – lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui.
1988 m. birželio 3 d. M. Martinaitis išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau Sąjūdžio Seimo nariu. 1989 metais M. Martinaitis kaip Sąjūdžio kandidatas išrinktas į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Ilgus metus buvo LRT tarybos narys.
Kūrėjas yra išleidęs keliolika poezijos knygų, keletą eseistikos bei publicistikos rinkinių, pjesių lėlių teatrui, eilėraščių knygų vaikams. M. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei 14 kalbų.
Savo gyvenimo autobiografinius užrašus Marcelijus Martinaitis paliko keliose atsiminimų knygose: 2006 m. išleistoje „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001" bei 2009 m. pasirodžiusioje „Mes gyvenome: biografiniai užrašai". Po M. Martinaičio mirties gyvenimui prikeltos jo mintys sugulė į knygas: „Sugrįžęs iš gyvenimo" (2013), „Nenoriu nieko neveikti" ir „Marcelijaus Martinaičio margučiai" (2014), „Kaip katinai uodega peles gaudo" (2015), „Viskas taip ir liks" ir „Vakar ir visados" (2017), „Gyvenimas į praeitį" (2018), „Pats sau nepažįstamas" (2019)
1975 m. poetas tapo „Poezijos pavasario" laureatu, 1995 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2010 m. tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš" poetas M. Martinaitis pagerbtas už indėlį į dainuojamąją poeziją.
Mirė 2013 m. balandžio 5 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse.