Naujienos

Kai rudens vėjas drasko medžių lapus, kai į langą barbena įkyrūs lietaus lašai, kai suplazda Vėlinių žvakelės susimąstome apie lemties trapumą, gyvenimo prasmę, prisimename žmones, kurių jau nebesutiksime. Deja, kasmet toks liūdnas sąrašas ilgėja, tačiau atmintyje lieka išėjusiųjų veidai, jų įsimintini darbai.

 

 

Šių metų spalio 13 d. negailestinga lemtis iš mūsų tarpo išplėšė aktyvią rajono kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvę, mecenatę Danguolę Mariją Peckuvienę. Nors D. M. Peckuvienė 1944 m. lapkričio 24 d. gimė Vilniuje, tačiau nuo 1946 m. su tėvais gyveno dabartinio Raseinių rajono teritorijoje, Skirmantiškės kaime. Su Raseinių kraštu susieta jos vaikystė, jaunystė ir aktyvaus, prasmingo gyvenimo metai. Mokėsi Pikčiūnų, Betygalos mokyklose, 1963 m. baigė Tytuvėnų Žemės ūkio technikumą. 1964-1992 m. dirbo Viduklės paukštininkystės ūkyje, vėliau ūkininkavo. Su vyru Antanu Peckumi sukurtoje šeimoje užaugino sūnų ir dukrą.

 

 

Jau besimokant mokykloje suprato, kad mylimiausias dalykas yra literatūra, tai paskatino ir pačią kurti. 1958 m. laikraštyje „Lietuvos pionierius“ išspausdintas jos pirmasis eilėraštis „Pavasaris“. Tolesnis gyvenimo kelias glaudžiai susietas su literatūra, poezija. Kaip pati sakė, „Poezija man neatskiriama nuo nieko – tai dvasios, širdies balsas“. D. M. Peckuvienės kūryba skelbta laikraščiuose „Valstiečių laikraštis“, „Naujas rytas“, taip pat almanachuose „Eiliavimai“, „Atminties žiedai“, „Minčių blyksnis“, „Trisdešimt Dubysos pavasarių“, „Pažadink meilę savimi“. Jau sulaukusi brandaus amžiaus išleido keturias autorines poezijos knygas „Gervės šoka rudenį“ (2000), „Šviesa sugrįžta“ (2007), „Laiko dvasia“ (2015), „Lietuva – mano pasaulis“ (2020).

 

 

Tačiau D. M. Peckuvienė neapsiribojo vien savo kūrybos lauku, ji aktyviai dalyvavo krašto kultūriniame ir politiniame gyvenime, nuo 1990 m. vadovavo Raseinių rajono literatų klubui „Dubysa“, finansiškai rėmė literatų leidinius, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos kultūrinius renginius. 2013 m. autobiografijoje ji rašė: „Mėgstu rudenį, ant medžių virpančius geltonus lapus, tai suteikia viltingą amžinybės pojūtį, amžiną žemės švytėjimą. <...> Vertingiausias praeities dienų lobis gyvenimo vieškelyje sutikti taurūs ir spalvingi žmonės“. Simboliška, kad į Amžinybę D. M. Peckuvienė išėjo būtent rudenį, palydėta auksinio lapų šnarėjimo, ją gyvenimo vieškelyje sutikusių ir pažinusių atmintyje palikusi šviesų, neblėstantį atminimą ir amžino išsiskyrimo skausmą.