Naujienos

Pristatyta nauja Knygos muziejaus ekspozicija



0001_3-3_1553004662-47f063c5472c0ec0e1186a0bb27bc848.jpg

2017 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. bus minimos pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-osios metinės,  nutarė 2019 metus paskelbti Žemaitijos metais.

Aišku, kad senoji Žemaitijos sostinė negalėjo nepaminėti šios datos – tam buvo skirtas š. m. kovo 13 d. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje vykęs susitikimas su Šiaulių universiteto docentu Juozu Pabrėža ir jo knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristatymas. Gyvai, įtaigiai kalbėjęs J. Pabrėža nepaliko abejingų ir raseiniškiams atskleidė daug naujų faktų apie archajišką žemaičių tarmę, kurią mūsų svečias pagrįstai laiko kalba. Renginį labai pagyvino Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazistė Monika Janušaitė (vadovė mokytoja metodininkė Vaida Baltrušaitienė), žemaičių dūnininkų patarme pasekusi sakmę „Čekiškė, Ariogala, Betygala“.

Antroji renginio dalis buvo naujos, Žemaitijos metams skirtos Knygos muziejaus ekspozicijos pristatymas. Kiek leidžia bibliotekos fonduose sukaupta literatūra, joje pristatoma krašto istorija, kultūra, svarbiausi žemaitiškos tapatybės dėmenys – miesteliai, liaudies kultūra ir tautodailė, Žemaitijos bajorai.

Pats esmingiausias požymis, kuris išskiria žemaičius iš kitų etnografinės Lietuvos gyventojų, be abejo, yra kalba. Jei istorija būtų pakrypusi kitaip, žemaičių tarmė galėjo tapti bendrine lietuvių kalba, nes pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo „Katekizmo“ kalbos pagrindas buvo žemaičių tarmė. Lietuvoje knygos gimtąja kalba pradėtos leisti tik XVI a. pabaigoje ir jų rengimo centru tapo Žemaičių vyskupijos sostinė Varniai. Žemaitiška tarmė tapo pagrindiniu šio krašto etninės tapatybės saugotoju – šia tarme dainuotos dainos, sektos pasakos, kalbėta apie kasdienius reikalus. Šiai, ypač svarbiai žemaitiškos tapatybės sudėtinei daliai skirtas vienas iš svarbiausių muziejaus ekspozicijos stendų.

Daug dėmesio skirta ypač svarbų vaidmenį krašto istorijoje suvaidinusiam krikštui ir Žemaičių vyskupijai. XVII a. į LDK istoriją įėjo ir kaip laikotarpis, siekęs sukurti sunkiai pasiekiamos Šventosios Žemės pakaitalą pačioje mūsų Kunigaikštystėje. 1639 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose įsteigė pirmąją LDK Kalvariją su 20 stočių. XVII ir ypač XVIII a. LDK išplito piligrimystė į vietas, kuriose buvo gerbiami Mergelės Marijos atvaizdai, tarp jų ir į Šiluvą, nors, anot Martyno Mažvydo, čia maldininkai net iš Prūsijos traukė jau XVI a. pirmojoje pusėje. Nuo 1657 m. maldininkus taip pat traukė stebuklingasis Ugionių šaltinis.

Šiame ekspozicijos stende demonstruojamas seniausias parodos eksponatas – paskutiniojo Žemaičių vyskupystės sinodo (kunigų suvažiavimo), įvykusio 1752 m. birželio 4-6 d. Varniuose, atskira knyga išleista medžiaga. Šiame sinode dalyvavo Žemaičių vyskupijos kapitulos prelatai ir kanauninkai bei 116 kunigų.

Dar vienas ekspozicijos stendas skirtas Žemaitijos sostinėms. Istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvo Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Nuo XVI a. pradžios Žemaitijoje vis didesnį vaidmenį valstybė politiniame gyvenime įgijo bajorija. 1564-1566 m. administracinė reforma paspartino bajorų savivaldos formavimąsi. Tad jau XVI a. II pusėje labai svarbią vietą Žemaitijos gyvenime užėmė bajorų seimeliai, kurie vyko Vilkijoje ir Kražiuose, o nuo 1574 m. juos leista rengti Raseiniuose. Tai Raseinius padarė faktiška Žemaitijos politine sostine. Vis tik Raseiniai netapo pilnateise Žemaičių kunigaikštystės sotine. Vyskupijos dvasiniu centru liko Varniai, kultūriniu – Kražiai.

Jonas Brigys,

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

 Nuotraukos Rūtos Gudžiūnienės