Naujienos

2024-12-06

2024 m. lapkričio 27 dieną mūsų garsiajai lyrikei, žurnalistei, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai Daliai Teišerskytei būtų sukakę 80 metų. Būtent šią dieną, prieš metus, per savo gimtadienį, ji iškeliavo Anapilin.

Dalia Teišerskytė, nepaisydama sunkios ligos, atsiliepdavo į daugybę jos kūrybos gerbėjų kvietimų susitikti, apgailestavo, kad negali aplankyti visų. Jos jautrūs, nuoširdūs susitikimai rajonų kultūros centruose, bibliotekose sutraukdavo itin gausų klausytojų būrį, palikdavo neužmirštamą įspūdį.

Lapkričio 27 d. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje vyko poetės 80-ojo gimimo jubiliejaus ir pirmųjų mirties metinių paminėjimas. Kolegos, draugai ir kraštiečiai šiltai dalinosi prisiminimais, istorijomis ir eilėmis apie mus, deja, jau palikusią Dalią.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė pasidžiaugė, kad Dalia buvo labai artimas žmogus bibliotekai, šiltai bendraudavo, atvykdavo beveik kiekvienais metais susitikti su skaitytojais. Prisiminė, kaip 2016 m. buvo paskelbti bibliotekų metais ir Dalia, net nesuabejojusi, tapo Žaiginio filialo ambasadore. Poetė Žaiginio filialui dovanojo daug savo kūrybos knygų. Aplankiusi artimųjų kapus, visada užsukdavo į Žaiginio biblioteką pabendrauti, išgerti arbatos.

Popietėje skambėjo dainos, pagal poetės Dalios Teišerskytės eiles, kurias atliko kraštietė bardė Lena Germanavičiūtė - Jagielienė. Lena pasidžiaugė, kad Dalia jai dovanojo savo knygas, diską ir prašė dainuoti. Anot Lenos, dainuoti poetės eiles jai yra didžiulė garbė.

Pasidalinę prisiminimais, Maironio parke aplankėme 2023 m., Dalios Teišerskytės garbei, pasodintą liepą. Idėjos autorius Arminas Elijošius pasidalino mintimis kaip gimė ši idėja – ją pakuždėjo Antano Smetonos ąžuolas, augantis Žemaičio aikštėje. Arminui kilo mintis – o kodėl nepasodinus Dalios Teišerskytės liepos? Poetei pritarus, Maironio parke buvo pasodinta mažalapė liepa, kuri ateities kartoms simbolizuos ilgą ir išskirtinį kūrėjos poezijos kelią. Anot Armino, buvo neramu ar liepa prigis, juk sodinta vėlų rudenį, bet liepa prigijo, o pavasarį pasipuošė pirmaisiais žiedais.

Šalia atidengta lentelė su poetės eilėmis:

TĖVIŠKĖ

Vyniok baltą siūlą –

Likimas

Ilgai mūsų lūkesčius verps…

Šimtąmet gegužė užkimus

Gal kukuos,

Gal kūkčiodama verks –

Tavęs, manęs

To besočio

Geismo būti savam krašte,

Šio žaismingo gražumo rasoto,

Prie kurio širdis pririšta…

Vakarop bibliotekos darbuotojai aplankė poetės kapą Kauno Petrašiūnų kapinių panteone, uždegė žvakelę ir padėjo gėlių.

Ši popietė nebuvo tik prisiminimas – tai buvo šventė, įkvepianti tęsti poezijos ir muzikos tradicijas. Nors poetė jau ne su mumis, jos kūryba gyvuos ir toliau nešdama žinią, kad menas – tai raktas į amžinybę.

Dalios Teišerskytės atminimo saugojimas – tai ne tik kūrybos ar asmenybės paveldo išsaugojimas, bet ir nuolatinis tiltas tarp praeities ir dabarties. Jos poezija, dainos – tai ne vien tik žodžiai ir melodijos, o gyvenimo istorijos, jausmai ir mintys, kurios neša gilų prisiminimų, pagarbaus susižavėjimo ir išliekamosios vertės rezonansą. Jos kūriniai tapo neatsiejama lietuvių kultūros dalimi, ne tik liudydami apie praėjusius laikus, bet ir kalbėdami tiesiai į širdis, kad ir kiek metų praeitų. Kūryba yra amžinas dalykas, todėl viskas tęsiasi ir mūsų Dalia niekur neišėjo...