Naujienos

Jau tradicine tapusi akcija „Metų knygos rinkimai" vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas suaugusiesiems ir vaikams. Penkioliktą kartą vyksiantys knygų rinkimai skatina Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į įdomiausius, ryškiausius metų kūrinius, susipažinti su autoriais ir siekia populiarinti skaitymą kaip prasmingą, įvairiapusiškai praturtinančią ir patrauklią veiklą.
Suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė komisijos pirmininkė literatūros kritikė dr. Neringa Butnoriūtė, dr. Donata Mitaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė), Ernestas Parulskis (menotyrininkas), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, vertėja, literatūros kritikė), dr. Manfredas Žvirgždas (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus darbuotojas).
Už labiausiai patikusias knygas galima balsuoti iki 2020 m. vasario 14 d. interneto svetainėje metuknyga.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams", Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius.
„Metų knygos rinkimų 2019" penketų knygas pristato ekspertų komisijos nariai.

PROZA SUAUGUSIESIEMS

Gailius, Marijus. Oro. Vilnius: Odilė, 2018

Painaus siužeto keliasluoksniame futuristiniame romane su detektyvo elementais gvildenamos aktualios klimato kaitos ir jos padarinių Lietuvai ir pasauliui problemos, žmonių tarpusavio santykių, trūkinėjančių ryšių, senėjimo ir informacinių technologijų sukurto, žmogaus gyvenimą dubliuojančio „antrininko" temos. Pasakojama iš kelių perspektyvų: dabarties ir netolimos ateities, šio amžiaus pabaigos. Ši ateitis ‒ itin apčiuopiama ir įtikinama, nes autorius į pasakojimą įpina nemažai atpažįstamų simbolių, lietuviško kraštovaizdžio ir kultūrinio „žemėlapio" detalių, netgi pavadinimų ir žodžių reikšmių žaisme priversdamas susimąstyti, kas iš tiesų nemirs. (Neringa Mikalauskienė)

Kulvinskaitė, Virginija. Kai aš buvau malalietka. Vilnius: Kitos knygos, 2019

Knyga išsiskiria iš autobiografinės prozos, nes suteikia balsą po Nepriklausomybės brendusios jaunos moters patirtims. Viena vertus, pasakojimas siūlo nenušlifuotą pasivaikščiojimą po dinamišką dešimto dešimtmečio Vilnių, kūrusį savitą foną pavojingos meilės paieškoms, santykiams su tėvais, savo kūnu ir vyrais, kita vertus, jame sumaniai, su saviironija fiksuojamos skirtingų visuomenės grupių gyvensenos detalės (nuo rajono subkultūrų, emigrantų iki akademikų). „Kai aš buvau malalietka" – gyvybingas dalies kartos brendimo ir autentiškos kalbėsenos liudijimas, kuriame susiduria dokumentalumas ir literatūriškumas, prozos ir eseistikos ribos. (Neringa Butnoriūtė)

Morkūnas, Vidas. Pakeleivingų stotys. Vilnius: Odilė, 2019

Ši knyga puikiai atskleidžia Vido Morkūno prozos savitumą – trumpuose tekstuose meistriškai veriasi siaubo ir estetikos, intelekto ir žaismės lydinys. Praradimai čia konceptualiai pinasi su nušvitimais, kasdienybė – su keistumu, turiningumas – su bedalių likimu, nors galutinė baigtis (stotelė?) visų aiški. „Pakeleivingų stotyse" autorius daug kalba apie nejaukos, nepažinumo alsavimą kasdieniškose situacijose, tačiau siekia, kad jos neatrodytų „lyg persikėlusios į gyvenimą iš prasto kūrinio". Tad lyg akylas režisierius, jis vaizdingai fiksuoja grotesko variacijas, kurios leidžia permąstyti santykį su sakralumo tematika, įvairiais prietarais, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu, pareiškimais apie prasmingai nugyventą laiką. (Neringa Butnoriūtė)

Daina Opolskaitė. Dienų piramidės. Vilnius: Tyto alba, 2019

Diana Opolskaitė debiutavo novelių rinkiniu, vėliau išspausdino tris romanus paaugliams. „Dienų piramidės" – taip pat novelių knyga. Į kasdienį žmonių gyvenimą rašytoja žiūri atidžiu socialines ir psichologines problemas suvokiančio žmogaus žvilgsniu. Ji – subtili stilistė, labai jautri įspūdžių, pojūčių, spalvų tonams ir pustoniams. Novelių žmonės (pamestą, niekam nereikalingą vaiką bandanti prisijaukinti dviejų talentingų, bet toli nuo namų esančių vaikų mama, svetimi patys sau jaunuoliai, vėžiu serganti moteris) gyvena užsigaudami ir užgaunami kitų bei paties gyvenimo, kartais rašytojos kūrinyje šmėkšteli to, kas nepaaiškinama, ne iki galo suprantama, elementų, sakytum, niuansuotas apie kasdienybę besivejantis pasakojimas prisimena magiškojo realizmo prasmingumą. (Donata Mitaitė)

Tumasonytė, Jurga. Undinės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Jurgos Tumasonytės „Undinės" pasižymi ypatingu efektu, kai kasdienybė pasirodo egzotiška. Šio efekto autorė pasiekia pristatydama epizodus iš vidutinybių gyvenimo, įspūdingai montuodama jų informacijos pritvinkusį kasdienybės foną. Bendražmogiškos problemos yra tas „Achilo kulnas", kurį autorė fiksuoja ir savitai išryškina, siurrealiai pratęsdama tikrovę: novelėse tampa įmanoma pačiupinėti materialius vienatvės pavidalus, tuštumą užpildyti antrininku, neutralizuoti mirties baimę... Tumasonytės prozoje tikėtis įtakingo Lemties piršto neverta, nes jį išstūmė šiuolaikinis „deus ex machina". „Undinės" primena arthauzinio kino estetiką, provokuoja intelektualinę nuostabą ir mankština juoko kauliukus. (Neringa Butnoriūtė)

POEZIJA

Grainytė, Vaiva. Gorilos archyvai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Viename iš originaliausių debiutų – knygoje „Gorilos archyvai“ – Vaiva Grainytė invetorizavo daugelį metų rašytus tekstus. Jos poezija jaudina ne emocionaliai: rašoma tikslingai nusitolinus, nedauginant nei kalbos, nei mąstymo klišių, su švelnia, įprastą reiškinių suvokimą komplikuojančia ironija. Tekstuose pastebimi ir epizodai iš kasdienybės, ir ekologinės krizės simptomai, vartotojiškumo kritika – elementai, kuriuos atpažįstame ir iš operų „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“. Tačiau, patekę į autorinę Grainytės poezijos orbitą, įvairūs rūpesčiai tik iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip absurdiškų asociacijų kokteilis. Tai nieko neimituojantis, netikėtai paveikus, švelniai avargardiškas individualistės archyvas. (Neringa Butnoriūtė)

Jasponytė, Jurgita. Vartai Auštrieji. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Jaunosios kartos poetė reflektuoja folklorinę atmintį ‒ protėvių tikėjimo fragmentai, užkalbėjimai, sutartinių motyvai įsipina į gyvenimą šiandien, nuspalvinti moters ir motinystės patirčių, ir nepalieka abejonių, kad daugiasluoksnė meno prigimtis leidžia atgaivinti tai, kas likę tik prisiminimų apydėmėse, o vartai gali būti interpretuojami kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą: skausmingas, bet gražus. (Neringa Mikalauskienė)

Kaziela, Vytautas. Alyvmedžiai. Kaunas: Kauko laiptai, 2018

Uteniškio poeto knyga apie neišvengiamą suvokimą, kad, nurimus aistroms, gyvenimas bet kada gali baigtis, apie fizinį skausmą ir kūniškas senatvės patirtis, buvimą čia ir dabar, liudijantį išmintį, grįstą ne pamokymais, o tylos pauzėmis tarp eilučių, kai nebereikia slėptis ir prisidengti: tai yra tikroji transcendencija. Svarbi krikščioniška simbolika, namų ‒ dangiškų ir žemiškų ‒ motyvas, tikėjimo klausimai, į kuriuos atsakyti galiausiai turi pats žmogus. (Neringa Mikalauskienė)

Kazlauskaitė, Giedrė. Gintaro kambarys. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Intelektualiosios poezijos pavyzdys. Autobiografiškumu ir išpažintine tematika tik žaidžiama, prisidengiama lyg kauke bandant nuslėpti šiandienos žmogui būdingą egzistencinį sąstingį ir tarsi privalomą „įsirašymą“ į šiandienos sociumą. Dabarties laikas ‒ lyg intertekstinėmis citatomis inkrustuotas gintaro dirbinys, kuriame galima įžvelgti praeities „inkliuzus“ ‒ eilėraščių subjektės giminės, senelių ir tėvų istorijų fragmentus, daugelio gyvenimus pakeitusio karo ir sovietmečio represijų atšvaitus, didžiosios istorijos paraštėse likusių ir į užmarštį nugrimzdusių talentingų moterų didikių likimus. (Neringa Mikalauskienė)

Alvydas Šlepikas. Mano tėvas žūsta. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Alvydo Šlepiko knyga – rinktinė, bet ne visai. Autorius perkūrė ne vieną seniau parašytą eilėraštį, visai ignoruodamas chronologiją sumaišė naujus kūrinius su senais ir sudarė 4 skyrių knygą. Kiekvienas skyrius turi trumpą poetinį prologą, o visa knyga – ir epilogą. Ir klasikinė eilėdara, ir verlibras poetui vienodai gerai paklūsta. Nepaklūsta nebent bėgantis ir brangius žmones nusinešantis laikas, su kuriuo reikia susitaikyti, priimti jo teikiamas gyvenimo, žmonių, pačios kalbos daugiaprasmybes ir kitimus. (Donata Mitaitė)