Naujienos

Šie metai Lietuvoje paskelbti vietovardžių metais. Tai verčia suklusti ne tik kalbininkus bei kultūros darbuotojus, bet ir visus šioje šalyje gimusiuosius. Juk kiekvieno lietuvio ar Lietuvos valstybės piliečio gimtinė turi vardą. Kartu sparti gyvenimo raida įneša korektyvų  į šitą, iš pirmo žvilgsnio atrodančią stabilią, tikrovės sritį: vieta egzistuoja, bet jos vardo nelieka! Vardas išbraukiamas iš oficialių registrų. Mat toje vietoje neliko pastovių gyventojų. Šis gyvenimo tvarkos trikdymas dabar skaudžiai kerta Lietuvos kaimus. Kaip byloja statistika, nuo 1959 metų iki šiol mūsų krašte išnyko 6 tūkstančių kaimų. Taigi sujudimas dėl  vietų vardų likimo neabejotinai pagrįstas. Vietų vardai ir tose vietose gyvenę žmonės, taip pat jų darbai, patirtis, išgyvenimai ir įvykiai yra neatskiriama mūsų krašto istorijos ir kultūros dalis. Negalima leisti, kad visa tai be ženklo pranyktų.

 Veikiausiai tokios ar panašios mintys knibždėjo sąmonėje ar pasąmonėje tų asmenų, kurie šių metų spalio 29 dieną buvo susirinkę Girkalnio bibliotekoje. Čia  kalbėta apie bibliotekos  mikrorajone esančių  kaimų istoriją ir dabartinę padėtį. Pagrindą turiningam pokalbiui sudarė minėtos kultūros įstaigos, kaip Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios  bibliotekos Girkalnio filialo vyresn. bibliotekininkės Virginijos Šileikienės surinkta medžiaga apie vietinius kaimus. Savo pranešimą vedėja iliustravo nuotraukomis, išryškinančiomis tų kaimų gamtines ypatybes, juose gimusių žymių žmonių darbus, taip pat  išlikusius senus trobesius. Renginyje dalyvavę skaitytojai, dabartiniai ir buvę vietos gyventojai, tarp jų ir minėtų eilučių autorius, pranešimą papildė detalėmis, savo prisiminimais.

 Laimei, dauguma apie Girkalnį išsidėsčiusių  kaimų dar gyvuoja, tik kai kuriuose labai sumažėjo gyventojų. Antai prie pat miestelio prigludęs Medekšų kaimas yra mano tėviškė. Pokario metais jis turėjo 32 gyventojus, dabar yra 4. Kaimų vardai paprastai yra kilę iš asmenvardžių (pvz., Medekšai)  ar įvairių gamtos pavidalų pavadinimų (pvz., Akmeniškiai, Trakučiai

Medekšų kaimo vardas atsirado čia, Paliesio dvare,  gyvenusios rašytojos Stanislavos Medekšaitės-Paškevičienės (1846 – 1933) iniciatyvos dėka. S. Paškevičienės  idėją pervadinti kaimą neabejotinai lėmė motyvas įamžinti savo giminės vardą. Jos protėviai buvo bajorai, kurių giminės pradžia, kaip teigia naujausi istorikų tyrimai,  nusidriekia iki  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gediminaičių valdymo laikų. Savo istorinėje apysakoje Gintautas, paskutinis krivė (1912) S. Paškevičienė minėtą vietovę vadina Kurpiškėmis. Pokario metais šiuo vardu vietos gyventojai vadino tik nedidelį mišką ir prie jo įsikūrusį buvusio Paliesio dvaro  palivarką.  Tuo metu čia, Medekšų kaime,  gyveno rašytojos duktė Juzefa Paškevičiūtė-Červinskienė. Ji buvo mūsų artimiausia kaimynė ir dažnai pas mus lankydavosi. Iš jos aš ir išgirdavau, kad kaimo vardas Medekšai atsirado jos mamos, Paliesio dvaro savininkės,  pastangomis. Sovietmetis šią aplinką neatpažįstamai pakeitė, sudarkė. Neliko nei pastatų, nei miško, nei nemažo sodo. S. Paškevičienė ir jos brolis Antanas Medekša buvo Lietuvos patriotai, lietuvių  tautinio susipratimo žadintojai. A. Medekša dalyvavo 1863 m. sukilime. Buvo persekiojamas, pasitraukęs į užsienį. Parašė knygų. Anksti mirė. J. Červinskienė mirė 1960 m. Blinstrubiškių senelių prieglaudoje. Palaidota Girkalnio kapinėse.

Turininga popietė Girkalnio bibliotekoje priminė daugelį prabėgusio laiko ir vietos gyvenimo ypatybių.  Kartu paskatino pokalbio dalyvius susimąstyti, skaidresnėmis akimis giliau žvelgti į aplinką, ją pažinti, saugoti ir gerbti jos tapatumą

Prof. Česlovas Kalenda 

Vilnius, 2019 11 10