Eugenijus Ignatavičius

„Mieli raseiniškiai, kurie tebevaikštote mano išmintais takais, nuo aukštų kalvų palydintys saulę į tolimus Paupio ir Viduklės miškus, purenantys žemę, kurią arė mano tėvai ir protėviai, gimę ir augę po tuo pačiu dangaus skliautu, nuolat puošiamu Baltijos vėjų atpūstais debesynais, gimę ir augę po tais pačiais žvaigždynais, čia, kur gyveno, mylėjo, kentėjo, džiaugėsi ir mirė, vėl gimė ir vėl išėjo mūsų kraujo broliai — kartų kartos ant plūgų, akėčių ir jaučio ragų, net ant sukruvintų Žalgirio iečių ir kalavijų atnešusios į pasaulį mane ir jus ne šiaip sau pabūti tik čia ir šiandien.“

Tai 2018 m. rašytojo, dramaturgo, vertėjo, aktoriaus Eugenijaus Ignatavičiaus žodžiai, skirti pirmojo „Rasupio“   numerio skaitytojams. Turtingos biografijos kūrėjas, tikrai į pasaulį atėjęs „ne šiaip sau pabūti“, paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje, šviesų atvaizdą kraštiečių atmintyje ir įsimintinus puslapius Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos metraštyje. Gimęs 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvyje (dab. Paišlynio k., Jurbarko r.) – savo autobiografijoje sakė, kad „toji diena, kai gimiau buvo trečiadienis“ – nuėjęs nelengvą, išbandymų kupiną gyvenimo kelią E. Ignatavičius mirė 2020 m. gegužės 16 d. Vilniuje. Dabar, praėjus penkeriems metams po autoriaus mirties, 2018 m. užrašyti žodžiai įgauna naują skambesį. Matyt Aukščiausiojo buvo lemta, kad kūrėjo gyvenimas prasidėjo ir baigėsi pavasario šėlsmo kupiname gegužyje. Minint 90-ąsias rašytojo gimimo ir 5-ąsias mirties metines šioje virtualioje parodoje kviečiame prisiminti kūrėją, susipažinti su kai kuriuos jo gyvenimo faktais, pavartyti knygas, nuotraukų albumus.

Kol kas niekas neparengė išsamią E. Ignatavičiaus gyvenimą ir kūrybą apibendrinančią knygą, nors dalinai šią spragą užpildo 2009 m. Simono Stanevičiaus bendrijos išleistas bendrijos metraščio „Aitvarai“ 15-as tomas. Visas leidinys skirtas E. Ignatavičiaus ir literatūrologo profesoriaus Juozapo Girdzijausko interviu (pokalbiai vyko 2007 m. vasarą ir rudenį). Šį leidinį turi tik kelios Lietuvos viešosios bibliotekos, todėl pateikiame keletą pirmųjų jo puslapių, kuriuose Eugenijus prisimena vaikystę.

Pokario metai daugelio žmonių biografijose paliko nemalonių susidūrimų su MGB pėdsakus. Neišvengė to ir Eugenijus Ignatavičius. Bičiuliui J. Girdzijauskui jis 2007 m. pasakojo, kaip 1952 m. pamokos metu į klasę įsiveržęs mokyklos direktorius Juozas Toliušis pasikvietė Eugenijaus suolo draugą Albiną Stoškų su knygomis. „Aš supratau, kuo čia kvepia. Turėjau atsinešęs jam pasiskaityti knygą „Raudonasis siaubas GPU““. Uždraustos literatūros nerado, bet skundikų dėka buvo rasta užrašų knygelė. Sužibo viltis, kad tąkart nelaimė praėjo pro šalį, bet taip tik atrodė. Prasidėjo ypač neramus Eugenijaus gyvenimo periodas, kurį atspindi Lietuvos ypatingojo archyvo KGB skyriuje saugoma baudžiamoji byla, joje išlikusi ir svarbiu įkalčiu tapusi (memuaruose Ignatavičius ją vadino mėlynąja) užrašų knygutė. Tai buvo rimtas įkaltis – kelti bylą pakako vieno antisovietines (nors ir gana naiviai reiškiamas) autoriaus pažiūras liudijančio eilėraščio „Oi Lietuva“ – „Užgužėjo rusų gaujos / Į mūsų sodžius ir miškus / Ėmė gerti mūsų kraują / Gaudyt Lietuvos vaikus <...>“.

Teismas nusprendė, kad E. Ignatavičiaus „nusikaltimas pasireiškia tuo, kad jis išjuokdavo komjaunuolius, grasino susidorojimu su komjaunuoliais kai ateis anglai ir amerikiečiais. 1952 m. pavasarį parašė 3 antitarybinio turinio eilėraščius <...>.“ Bausmė – „10 metų laisvės atėmimo, be teisių suvaržymo“. Nuo ilgų nelaisvės metų išgelbėjo po J. Stalinio mirties prasidėjęs „atšilimas“. Pagal amnestiją Ignatavičius iš kalėjimo paleistas 1954 m. spalio 7 d.

Eugenijus Ignatavičius nuoširdžiai bendravo su kraštiečiais, Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrijos steigėjais Antanu Pociumi ir profesoriumi Juozapu Girdzijausku. Draugystę su profesoriumi liudija ne tik „Aitvarų“ 15-as tomas, bet ir Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje saugomame J. Girdzijausko fonde esančios knygos su nuoširdžiais, šmaikščiais autografais. Profesoriaus fonde nesukauptos visos E. Ignatavičiaus knygos – atrodo, kad čia yra tik jam dovanotos (išskyrus pirmąją – ji be autografo) Eugenijaus knygos. Ypač įdomus „Marso pilnaties“ egzempliorius, kuriame liko profesoriaus įdėmaus skaitymo pėdsakai. J. Girdzijausko rankraščių fonde taip pat saugoma keletas Ignatavičiaus nuotraukų.

E. Ignatavičius ne kartą lankėsi Raseiniuose, buvo laukiamas svečias mūsų bibliotekoje. Šiuos apsilankymus primena bibliotekos archyve išlikusios nuotraukos. Virtualioje parodoje dalinamės vaizdais iš keturių bibliotekoje vykusių renginių. Tai akimirkos iš 2014 m. sausio 15 d. surengto prof. J. Girdzijausko fondo pristatymo, tų pačių metų balandžio 15 dieną vykusių Marcelijaus Martinaičio vardo bibliotekai suteikimo iškilmių. 2016 m. spalio 21 d. bibliotekoje įvyko E. Ignatavičiaus knygos „Baltieji stulpai“ pristatymas. 2018 m. kovo 21 d. bibliotekos skaitytojams buvo pristatyta dar viena nauja rašytojo knyga „Nepabūgę laisvės“.

Šioje virtualioje parodoje pateikta informacija toli gražu neaprėpia viso Eugenijaus Ignatavičiaus kūrybinio palikimo, neatspindi jo įvairiapusės veiklos. Tikimės, kad su paroda susipažinęs skaitytojas pats toliau tęs paieškas, o kad jos būtų lengvesnės pateikiame keletą nuorodų į internetinius išteklius.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos parengta virtuali paroda, skirta Eugenijui Ignatavičiui

Virtuali paroda Maironio lietuvių literatūros muziejaus svetainėje

Diskusija „Biblioteka kūrėjų akimis“. Dalyvauja: Ernestas Parulskis, Kęstas Kirtiklis, Nerijus Cibulskas, Svajūnas Sabaliauskas, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Eugenijus Ignatavičius, Rimvydas Laužikas. 13-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė. 2012 m. vasario 23-26 d., Vilnius.

Tardymus, trėmimus ir lagerį perėjęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius

Eugenijus Ignatavičius: mesti aktorystę buvo klaida

Eugenijus Ignatavičius: „Kafkos Tėvas visgi buvo žmogus“

Juozapas Girdzijauskas: Eugenijus Ignatavičius. Nebijojęs būti savimi

Eugenijų Ignatavičių prisimenant...